Laikas kaip stebėjimo forma
Anot I. Kanto, pačiame laike savaime nėra nieko paslaptinga ar tragiška, jame neglūdi jokia vidinė įtampa, kuri sukeltų kokių nors emocinių išgyvenimų. Kantas laiką apibrėžia tik kaip filosofinę sąvoką, kuri skatina mokslinius tyrinėjimus. Laikas tėra tik stebėjimo forma. Anot Kanto, į laiką žiūrima ne su karštu religiniu jausmu, o su šaltu mokslininko, besidominčio tik gnoseologiniais klausimais, protu.
Kaip jau buvo minėta, laikas, pasak Kanto, nėra empirinė sąvoka, išvedama iš kokio nors patyrimo. Kantas aiškina, kad „pats vienalaikiškumas arba nuoseklumas laike netgi nebūtų suvokiami, jei suvokimo pagrindo nesudarytų apriorinis laiko vaizdinys, tik tokią prielaidą darant galima įsivaizduoti, kad kas nors vyksta tuo pačiu laiku (kartu) arba skirtingu laiku (nuosekliai)“. Taigi laikas tėra vaizdinys, tačiau jis būtinas, jis sudaro „visų stebinių pagrindą“ – juk iš reiškinių niekaip nepavyks pašalinti laiko – reiškiniai gali vykti tik laike, nors reiškinius įmanoma atskirti nuo laiko. Dėl tokios laiko savybės Kantas teigia, kad „laikas yra duotas apriori“. Apriori galima paaiškinti kaip išankstinį, iš prigimties duotą pažinimą, kurį galima įvardinti kaip juslinio stebėjimo formą, arba, kitais žodžiais tariant, nuo patirties nepriklausantis, jis iš anksto yra pažįstančiajame, juntančiajame subjekte ir tik apdoroja jusline patirtimi gautą medžiagą.
Nors laiką I. Kantas apibrėžė kaip apriorinę suvokimo formą, tačiau ji yra sintetinė, kitaip tariant, mūsų nuolat praplečiama. Kanto manymu, laikas yra tik sąmonės santykio su daiktų pasauliu apriorinė forma, mūsų „vidinio jutimo, t. y., mūsų pačių ir mūsų vidinės būsenos stebėjimo forma“. Filosofas pabrėžia, kad laikas – tai ne pačių daiktų ir reiškinių egzistavimo apriorinė forma, išliekanti net daiktams ir reiškiniams išnykus: „reiškiniai iš viso gali išnykti, tačiau paties laiko (kaip visuotinės jų galimybės sąlygos) negalima pašalinti.
Kantas taip pat pabrėžia, kad žmogus nėra Dievas, todėl jis neturi galimybės absoliučiai fiksuoti daiktą, jį „pasigauti“ kūrybinio stebėjimo veiksmu. Stebėjimo apmąstymą papildydamas jo apriorine forma, Kantas kartu pabrėžia, kad stebėjimas genetiškai nepriklauso nuo daiktų pasaulio. Kantas laiką vadina gryna juslinio stebėjimo forma, o „vaizdinys, kurį gali teikti tik vienintelis objektas, yra stebinys“.
Taigi laikas nėra objektyvus fenomenas, nes jis pats savaime nėra esantis, – tokiu būdu jo negalima įvardinti kaip objektų savybę. Laikas yra ne kas kita, kaip žmogaus proto kūrinys, kaip juslinis stebinys, jį galima įvardinti kaip žmogaus intelektualią įžvalgą – laikas juk neegzistuojantis pats savaime fenomenas. Be žmogaus intelekto, jo subjektyvių įžvalgų laikas pats savaime yra niekas. Laikas yra subjektyvi sąlyga, kuriai esant mumyse tik ir galimi stebiniai. Jis yra vidinio jutimo, t. y. mūsų pačių ir mūsų vidinių būsenų stebėjimo forma.
Kantą galima sukritikuoti dėl to, kad jis teigia, jog laikas negali egzistuoti be žmogaus proto. Iš tiesų juk žmogaus protas neturi grynojo proto galių.
Laiko visuotinumas
Kantas teigia, kad „laikas turi tik vieną matmenį: skirtingi laikai egzistuoja ne kartu, bet vienas po kito“. Kaip pavyzdį šiai Kanto minčiai paaiškinti, būtų galima paimti metų laikų kaitą. Po žiemos ateina pavasaris, po jo – vasara. Tačiau kai kur yra tik žiema, o kai kur – tik vasara, tačiau visi tie „skirtingi“ laikai egzistuoja pagal viename ir tame pačiame laike. Arba paimkime kitą pavyzdį. Yra praeities laikas, yra dabartis ir yra ateitis. Tačiau visa tai – vienas ir tas pats laikas, laiko tąsa, laiko bėgimas. Tačiau I. Kanto filosofija nenagrinėja laiko, suskaidyto į praeitį, dabartį ir ateitį, neanalizuoja ir kitaip suskaidyto laiko (pavyzdžiui, metų laikai), Kantas į laiką žiūri kaip į abstrakčią visuotinę kategoriją.
Tai, kad įvairūs laikai negali būti vienu metu, o tik eiti vienas po kito, dar kartą įrodo laiko aprioriškumą. Kantą galima sukritikuoti ir dėl to, kad pamirštamas psichologinis laiko patyrimas. Nors subjektyvi, priklausanti nuo objektų laiko prigimtis yra ašis, apie kurią sukasi metafizinė Kanto visata, apie subjektyvų, tačiau apie psichologinį laiko patyrimą užmirštama. Pagal Kantą, laikas yra visuotinis, kitaip tariant skirtingi laikai yra vieno ir to paties laiko dalys. Taip pat būtų galima teigti, kad laikas, anot Kanto, yra visuotinės daiktų ir reiškinių galimybės sąlyga.
Laiko begalybė
Kantas laiko begalybę aiškina tuo, kad „kiekvienas apibrėžtas laiko dydis galima tik dėl vienintelio pagrindinio apribojimo“, ir dėl to „pradinis laiko vaizdinys turi būti duotas kaip neapribotas“. Taigi Kantas nėra įsitikinęs, ar laikas yra begalinis ar baigtinis.
Kitus vertus, šią Kanto tezę galima kritikuoti, nes mes žinome apie laiką kaip apie fenomenalų reiškinį, bet nežinome, koks jis yra pats, būtent todėl negalima dogmatiškai teigti, kad laikas yra begalinis. Teiginys, kad laikas yra begalinis, turi tik reguliuojančio principo reikšmę, kitaip tariant, tai yra kryptis, bet ne šimtaprocentinė tiesa.
Laiko transcendentalumas
Stengdamasis logiškai fiksuoti formų tikrąjį modalumą, į savo filosofiją Kantas įveda transcendentalumo terminą. Šis terminas priskiriamas tik laiko sąvokai, tuo tarpu erdvei jis taikomas netiesiogiai, tik tarpininkaujant laikui. Erdvės ir laiko aprioriškumo transcendentalinis supratimas juos ontiškai apibrėžia ir kartu daro juos tikroviškus.
Kantas aiškina, kad „jei mes aprėpiame visus išorinius stebinius, ir, vadinasi, imame objektus tokius, kokie jie gali būti patys savaime, tai laikas yra niekas; jis turi objektyvią reikšmę tik reiškiniams, nes jie jau yra daiktai, kuriuos mes laikome mūsų jutimų objektais, bet jis jau ne objektyvus“. Ne objektyvus, o subjektyvus, nes priklauso nuo subjekto įsivaizdavimo, laikas tokiu būdu yra subjektyvi stebėjimo sąlyga.
Kantas teigia, kad tokiu būdu „mūsų teiginiai skelbia laiko empirinį realumą, t. y., jo objektyvų galiojimą visiems objektams, kurie kada nors gali egzistuoti mūsų jutimams, <...> tokių savybių, kurios būdingos daiktams patiems savaime, jutimai mums niekada negali pateikti, vadinasi tai sudaro transcendentalinį idealumą, pagal kurį laikas, jei abstrahuojamas nuo juslinio stebėjimo subjektyvių sąlygų, yra visai niekas ir negali būti priskirtas objektams patiems savaime“. Tai dar kartą įrodo, kad laikas nėra empirinio stebėjimo objektas.
Taigi laikas turi tokią savybę, kaip transcendentalus idealumas, nes jis nepriskirtinas patiems objektams, kai atsiskiriama nuo subjektyvaus stebėjimo. Laiko esmės pažinti neįmanoma, nes mes galime pažinti ne patį laiką, o tik daiktus, reiškinius, pasireiškiančius laike, ir pažįstame juos tiek, kiek jie mums pasireiškia. Laikas nėra empirinė sąvoka, išvedama iš kokio nors patyrimo. Laikas yra ne kas kita, kaip žmogaus proto kūrinys, kaip juslinis stebinys. Laikas yra visuotinis, turintis vieną matmenį, skirtingi laikai yra vieno ir to paties laiko dalys. Laikas yra visuotinės daiktų ir reiškinių galimybės sąlyga.
