I-ojo Pasaulinio Karo pradžioje panašius incidentus norėta „nurašyti“ kontuzijoms. Ir išties, sprogimų bangos sukeltos vidinės traumos, dažnai nematomos išoriškai, stipriai pažeisdavo tiek vidinius organus, tiek – psichiką.
Kauno fortų gynėjai pasakodavo, kad po vokiškos „Didžiosios Bertos“ (420 mm mortyra) pataikymo dar iki 30-ies sekundžių drebėdavo žemė, todėl tiesiog laukdami sekančio „Bertos“ šūvio žmonės puldavo į isteriką, Belgijoje užfiksuoti ir pamišimo atvejai. Gydytojai teigė – karas, tai stresas organizmui. Kuo ilgiau būni kare tuo streso trukmė ir atitinkamai žala – didesnė. Fiksuoti vis keistesni elgesio atvejai: 30-metis kareivis, po sviedinio sprogimo, šaukdamas „į ataką“ puolė iš apkaso, nors į priešingą nei priešas pusę. Po 4 dienas trukusių haliucinacijų karys „pabudo“ nieko neprisimindamas. Kitas karys, kuriam kulka iš rankų išmušė katiliuką pietų metu, nieko nesakydamas staiga nubėgo iki priešo apkasų, apmėtė juos akmenimis ir gyvas sveikas grįžo pas saviškius.
Paprastai, jeigu nepadėdavo senas geras spyrio į užpakalį metodas (natūralu, kad jis niekad nepadėdavo psichiškai traumuotiems žmonėms), ligonius gydydavo įvairiais raminamais žolelių nuovirais, lovos režimu, ramybe, kartais, kvarcinėmis lempomis, po ko, apie 80 procentų „pasveikusių“ buvo grąžinama į frontą.
Psichiatrija, dar nebuvo tiek pažengusi ir blaškėsi pažinimo ūkanose. Žymus vokiečių psichiatras Emilis Kraepelinas, vienas iš Alzheimerio ligos atradėjų, šizofrenijos tyrinėtojų, tuo pačiu metu plačiai domėjosi rasinės higienos idėjomis, o terminas „prarastoji karta“ literatūroje atsirado tik praėjus keliems metams po karo.
Užtat II-ojo Pasaulinio Karo išvakarėse psichiatrijos pasaulis į karinių veiksmų metu patiriamas psichines traumas įžengė tvirtai suformuotu požiūriu – tai neurozė ir tai įveikiama nesunkiai. Kitaip tariant, ne itin toli pažengta nuo 18-jame amžiuje suformuotų stereotipų.
Po karo, Europa, o ir nemaža likusio pasaulio dalis laižėsi žaizdas – reikėjo tiek visko atstatyti, tiek žmonių aprengti ir pamaitinti, o „keistų“ karo veteranų buvo tiek daug, kad kartais atrodė norma pasakyti „jis matė kaip kare žuvo jo draugas, vargšeliui kiek „stogas pavažiavo“, visi palinguodavo galvomis ir eidavo prie savo reikalų. Sovietai buvo užsiėmę socializmo statyba ir įsiplieskusiu šaltuoju karu, pavieniai amerikiečių mokslininkai skaitė nacių psichologinių eksperimentų medžiagą iš koncentracijos stovyklų, o farmacijos industrijos bumas žadėjo išspręsti problemas, jeigu tokių bus, vienos stebuklingos piliulės pagalba.
Ir tada nutiko Vietnamo karas. 58 000 žuvusių amerikiečių ir šimtai tūkstančių sužeistųjų. Skaičiuojama, kad karo pasėkoje gyvybę patys sau atėmė dar apie 20 000 JAV piliečių.
Mokslininkai, psichologijos mokslas atsiskyręs nuo neurologijos, pradėjo reiškinio tyrimus. Pradžioje įvardintas „Vietnamo sindromu“, susirgimas galiausiai tapo žinomas kaip Potrauminio Streso Sutrikimas (kartais vadinamas sindromu, angl. PTSS).
Tyrimai parodė, kad skirtingai negu anksčiau buvo manoma, susirgimo sunkumo ar dažnumo neįtakojo tokios subjektyvios priežastys kaip karo teisėtumas (vienodai gali sirgti tiek šalies „agresoriaus“, tiek „aukos“ kariai) todėl propaganda ar įsitikinimai psichologiniams ligos sukėlėjams nėra svarbūs. Kaip nekeista, nėra itin svarbu ir tai ar „tu skriaudi kitą“ ar „priešas skriaudžia tave“, dažnai pasitaikantys košmarai, haliucinacijos, buvo susijusios tiek su baime, kad priešas tave nužudys, tiek su panišku siaubu, kad reikia žudyti kitą žmogų.
Kartais, pripažinti drąsuoliai susirgdavo PTSS, kartais, nežmoniškus pavojus ir išgyvenimus patyrę kariai jo nejausdavo. Tiesa, tyrimų metu pastebėta rasinė priklausomybė – afroamerikiečiai, lotynų ar indėnų kilmės JAV kariai juo susirgdavo kiek dažniau negu baltieji.
Kol kas, šimtaprocentinės garantijos visiškam išgijimui negali suteikti nei farmacininkai, nei neurologai ar psichoterapeutai.
Kaip teigia Dr. Ghassan S. Abu-Sittah: „Karas nesibaigia pasibaigus karui. Karas nesibaigia išskridus paskutiniams maitvanagiams. Jis toliau gyvena – sugriautose ligoninėse, subombarduotose virtuvėse, sunaikintose mokyklose, žmogaus kūne, žmogaus sąmonėje, atmintyje ir ateityje“.
