Bet apie šią didžiųjų vilniečių neapykantos istoriją geriau pradėti pasakojimą nuo Rasų antkapių. Kaip visada – ten visko pradžia ir pabaiga. Euzebijus Slovackis, Vilniaus universiteto literatūros profesorius palaidotas Rasose. Jis buvo vedęs Salomėją. Salomėja buvo tamsiaplaukė ugninga gražuolė. Puse lūpų kalbama, kad armėniškos kilmės. Euzebijus mirė vos perkopęs keturiasdešimt metų, nuo džiovos, tad su Salomėja jie susilaukė vos vieno sūnaus – Julijaus. Jauna efektinga našlė buvo pastebėta kito universiteto profesoriaus Bekiu.
Na, nenuostabu, Salomėją savo laiku Vilniuje pastebėjo ir Adomas Mickevičius. Jis jai paskyrė eiles albume. Pasaulis yra labai keistas. Pirmą karą šias Mickevičiau eiles Salomėjai Slovackai – Bekiu išgirdau rusiškai Davido Tuchmanovo albume „Na volnach mojej pamiati“. Albumas buvo išleistas 1976 metus, su geriausiais pasaulinės poezijos tekstais, kaip oficialiai sovietų muzikinei leidybai neįtikėtinai rokovas. Atsitikdavo retai tokių keistų dalykų Sovietų Sąjungoje, bet būtent Davidas Tuchmanovas galėjo elgtis kaip panorėjęs. Jis prieš metus sukūrė geriausią propagandinę sovietų dainą „Pergalės diena“.
Tačiau grįžkime į jaukųjį XIX amžių. A. Mickevičius savo klasikinėje poemoje „Vėlinės“ publicistiškai smogė savo žodžiu visiems niekšams, kurie persekiojo bei traiškė jo ir jo draugų laisvės judėjimą – filomatus bei filaretus. Labai nesmagiai poemoje išmozotas ir universiteto cenzorius Bekiu, profesorius, vakcinacijos pradininkas Lietuvoje. Anais laikais poeto žodis reiškė daug. Amžiną gėdą. Slovackis, kurį augino patėvis Augustas Bekiu ir kuris, matyt, žinojo šeimoje visus reikalus kitaip nei Adomo Mickevičiaus draugų ratas, labai pergyveno dėl amžinos gėdos šeimai ir netgi pyko. Vėliau Mickevičius ir Slovackis vieningu lenkų tautos sprendimu jau buvo paskelbti didžiaisiais tautos pranašais, viską įžvelgę ir pramatę. Tik vienu klausimu – vilniškio profesoriaus Bekiu – jų nuomonės skyrėsi. Tai kaip su Drakula, vieniems jis tautos gelbėtojas ir visos šalies turizmo įplaukų generatorius, kitiems žmonių skerdikas ir vampyras. Nelygu iš kurios tautos esi ar kurią knygą perskaitęs.
Vieną sniegingą žiemos dieną pereikime per Rasų kapines ir pažiūrėkime kaip išsidėstę vėlių pajėgos. Kas už Slovackį, kas už Mickevičių? Bekiu buvo filaretų skundikas ar ne? Pietiniame Rasų kapinių gale palei Sukilėlių gatvę atrasti Bekiu kapą sunku. Kapas neaukštas, žinios – antkapis apvalus ir su nukarusia grandine – po riebia sniego marška menkai gelbsti. Atkapstėme kelis kitus ramius kapus. Anų kapų gyventojai buvo nustebę – na čia dabar, tiek metų mes niekam nerūpėjome, o dabar kažkokie sunkiai šnopuojantys paraudusiomis nosimis žvelgia į mus ir keikiasi – vėl ne tas. Na ką mes žinome? Mes čia ramiai gulime. O sako ne tas. Aš visada buvau aš. Ir šita diena dar ne prisikėlimo diena.
Taigi Augustas Bekiu. Kilęs Iš prancūzų protestantų, mokslininkas, gydytojas, higienistas, Vilniaus universiteto profesorius bei cenzorius, pirmasis pradėjo vakcinuoti žmones Lietuvoje. Tai gal Mickevičius buvo koks nors antivakseris? Bet nuveju šią kvailą mintį nuo savęs. Filomatai mokslą mylėjo ir gerbė. Gal Bekiu buvo bailus žmogelis ir kai caro atsiųstas Novosilcevas ir kiti šunsnukiai prispaudė, jis paskubėjo pranešti kam reikia ir kur reikia. Žmoną ir posūnį auginti tai reikia. Tarnybą saugojo…
Adomas Mickevičius „Vėlinėse“ taip rašo apie Bekiu nutrenkimą žaibu:
„Perkūnas
Jį nutrenkė staiga. Suprasti negali.
Aplinkui juk yra žaibogaudžiai keli,
O užmušė jį ten, kur jis ligonius gydė.
Sidabrinius rublius perkūnas tesulydė,
Kur buvo prie galvos spintelėj padėti –
Dėl katastrofos šios tie rubliai ir kalti.“
Bekiu kaip spėjama buvo nutrenktas ypatingu žaibu – rutuliniu. Gal tai dieviškas ženklas – mokslininkui pritinka reta tyrinėtina mirtis.
Bet jei tame pačiame pietiniame Rasų kapinių gale žvelgti, tai priešais Bekiu kapą kitame pasienyje su Rasų gatve stūkso juodas prabangaus akmens Tado Vrublevskio antkapis, vienas meniškiausių Rasose. Šaunusis Vilniaus mecenatas Tadas – už Slovackį. Slovackio parašyta poema „Beniovskis“ apie laisvę ir apie Tado Vrublevskio prosenelį Madagaskaro karalių Mauricijų Beniovskį. Man klaikiai imponuoja Beniovskio asmenybės mastas. Tad aš vėl pasislenku vėlių kare link Slovackio pozicijų. Veltui tą vargšą prancūzą užsipuolė didysis Adomas?
O viduryje tarp Bekiu ir Vrublevskio kapų (arčiau Bekiu) matome didingus Petraškevičių šeimos kapus, vienus įspūdingiausių savo dydžiu Rasose. Ir bendrame šeimos aptvertame kapinių gabalėlyje – labai kuklus Anupro Petraškevičiaus kapas. Tai viena tų retų filomatų, kuris sugebėjo grįžti į Vilnius. Šis Adomo Mickevičiaus draugas yra aprašytas tose pačiose Vėlinėse kaip Jackus. Petraškevičius trisdešimt metų atkentėjo tremtyje Sibire. Ir tik gyvenimo pabaigoje sugrįžo namo. Anupras buvo vienas didžiausių filaretų archyvarų – dėliojo žinias kas, kur ir kaip. Kas juos skundė, kas juos tardė. Ir tada vėl nenorom nusigręži nuo Slovackio partijos. Ir linksti link Adomo Mickevičiaus draugų.
Kartūs tų šlykščiųjų filaretų bylų organizatorių gyvenimai po bylos. Štai kaip susiklostė pagrindiniams Vilniaus jaunimo budeliams: rektorius Pelikanas lyg ir nunuodijo dėl kažkokių vidinių intrigų Novosilcevą, pagrindinį kaltintoją. Leonas Baikovas mirė nuo širdies smūgio važiuodamas pro Aušros vartus pas gražuolę sužadėtinę. Botvinkos sūnūs nutarė niekada neturėti vaikų, kad tokio gėdingo tėvo ainių ir pavardės neliktų ant žemės.
Kokia niekinga kompanija ir kaip teisingai Dievo išdalintos bausmės!
Tačiau Augusto laukė dar viena papildoma istorinė bausmė: Danteso, Herostrato ar gražiosios Elenos, dėl kurios kilo Trojos karas. Bekiu galėjo likti susitepęs pomirtiniu poetų dvikovos aukos krauju. Jei dėl jo atminimo žūtų vienas iš didžiųjų poetų. Tad ačiū pomirtiniui likimui rutulinio žaibo auka šito išvengė. Liko ant jo sąžinės tik caro valdžios sidabriniai.
Bet galų gale aprimę, žinodami kaip sunkus klasiko žodis gali sutraiškyti žmogų, susitaikykime. Du pranašai nesutarė dėl vienintelio filaretų bylos neigiamo veikėjo. Tai gal taip ir palikime – Rasose, po niekaip neatkapstomu iš po niūrios sniego krūvos kapu. Jau nesužinosime, ko gero, tiesos. Nes Julijus Slovackis buvo pasiryžęs mirti už savo patėvio – net ne tėvo – garbę arba nužudyti didįjį Adomą. Smagu, kad laiku susivokė – neverta.
Na ir mes juk ne kokie paklaikę antimoksliniai antivakseriai. Juk vakcinacijos nuo raupų pradininkas Lietuvoje tas vargšas Bekiu. Žmones gydė, žmones gelbėjo. Tegu ant jo kapo elegantiškai drimba purios snaigės ir užkloja ramia stora užmaršties marška.
