Bandydami spręsti problemą politikai, kariškiai, inžinieriai svarstė įvairius, net pačius egzotiškiausius variantus (elektriniai vandensvydžiai, šarvuoti vežimaičiai ir t.t.). Didžiosios Britanijos Ginkluotės Ministerija vien 1915 metais apsvarstė apie 20 000 pasiūlymų ir priėjo išvados, kad logiškiausias inovacijas vienija keli faktoriai: variklis, šarvas ir užtvarų griovimo priemonės.
Britų kariuomenės Generolas majoras seras Ernest Dunlop Swintonas aistringai susidomėjo projektu. Atkreipęs dėmesį į vikšro pravažumo galimybes, jis pasiūlė būsimą mašiną apsaugoti šarvu ir įrengti joje kulkosvaidžius. Susitikinėdamas su sprendimo teisę turinčiais asmenimis jis aktyviai propagavo šią idėją, ja susidomėjo ir seras Winston Churchillis, kurio papildomai pristatinėti nebereikia.
Žinoma, ne visi buvo sužavėti šarvuotos mašinos su kulkosvaidžiais idėja. Lordas H. Kitcheneris Karo ministrų kabineto sekretorius juos pavadino „kariniais žaisliukais“, tuo tarpu armijos generalitetas, kurio nemaža dalis narių tarnybą pradėjo ir tęsė kavalerijos daliniuose, taip pat sužavėti nebuvo.
Visgi jau 1915 metų viduryje pradėti pirmųjų prototipų bandymai, šalinami aptikti trūkumai ir tobulinami techniniai sprendimai. Visi darbai buvo atliekami po didele slaptumo širma. Jeigu biurokratinėjė struktūroje kam nors kildavo klausimų kurgi dingsta pinigai ir resursai, atsakymas buvo: gaminame ir bandome cisternas. Vandens cisternas („tanks“, angliškai). Toks, pusiau kodins ir slaptas pavadinimas ilgainiui prigijo naujosioms mašinoms.
1916 m. sausį Hatfieldo poligone buvo išbandytas pirmasis pavykęs modelis „Mark I“, gavęs „Motinos“ pavadinimą. E.Swintonas buvo patenkintas. Ir nors ne visos idėjos buvo įgyvendintos (galvota apie rūgšties purkštukus galimam abordažui atremti, galingas sirenas, priešo psichologinei būsenai palaužti ir t.t.), bet iš esmės – rezultatas tenkino.
Atėjo laikas tankams pasirodyti kovos lauke ir daug aukų pareikalavę mūšiai prie Somos buvo tam tinkama vieta. Jau 1916 m. rugsėjį į kovos lauko prieigas buvo pristatyta 60 tankų, dalis jų buvo identifikuojami kaip „patinai“ (su 6 colių patrankomis), dalis, kaip „patelės“ (su kulkosvaidžiais).
Sumanyta taktika pirmam mūšiui – judėjimas grupėmis po tris tankus sąveikaujant kartu su pėstininkais. „Sąveika“ dažniausiai reiškė tai, kad tankai turėjo ugnimi slopinti įtvirtintus priešo ugnies taškus ir pralaužti įtvirtinimus, pėstininkai atakuoti ir saugoti tankus nuo individualių abordažinių išpuolių.
Žinoma, taktika buvo teorinė, neišbandyta mūšyje, todėl drąsiai galima tvirtinti tik tiek, kad technika ir kariai judėjo vienais ir tais pačiais laukais, o vėliau jau – „kaip Dievas duos“.
Kiekvienas ekipažo narys gavo po odinį šalmą, apsauginius akinius, dujokaukę ir revolverį. Viduje sąlygos buvo sunkiai pakeliamos net vertinant tuometiniais standartais: ankšta erdvė buvo užgriozdinta talpų su tepalu, kuru ir šovinių dėžėmis kulkosvaidžiams, degalų ir išmetamųjų dujų smarsas graužė akis ir trukdė kvėpuoti, karščiu alsavo įkaitęs motoras ir visame šiame košmare įgula, slidinėjanti savo prakaito ir iššautų šovinių tūtų masėje, pro mažas apžvalgos angas stengėsi stebėti aplinką, vairuoti plieno monstrą ir šaudyti į ugnį koncentruojantį priešą. Šarvas ne visad gelbėjo – švininiai kulkų apvalgalai rikošetavo ir skildavo į mikroskopines skeveldras, kurios įlėkusios pro mažas stebėjimo angas žalodavo ekipažus.
„Kai tu sėdi tanke, dėl aplinkui esančio triukšmo sunku suprasti ar kas pataiko į mašiną ar ne. Variklio keliamas gaudesys tiesiog kurtino, o mums visą laiką reikėjo nesiskirti su ugnies gesintuvais, nes jeigu variklis perkais...šalia būdavo apie 20 galonų kuro ir kiekviename kampelyje sudėta amunicija. Fricai šaudė į mus visomis kryptimis ir sprogimų bangos tvoksdavo į veidą per nedideles stebėjimo angas. Viskas ką mačiau tai aplinkui esantys pėstininkai. Stengiausi nepaleisti savo kulkosvaidžio ir nuslopinti priešo šaulius, kurie šaudė į mūsų vaikinus..“ – J. L. Eddi, tankų korpuso eilinis.
Visgi, nepaisant kylančių problemų , tankų panaudojimas buvo įvertintas kaip sėkmingas–užduotys buvo pasiektos, nemažai vokiečių žuvo bandydami pabėgti nuo tam momentui jiems atrodžiusių „neįveikiamų mašinų“. Dalis priešo karių buvo tiesiog sutraiškyta, kai nespėjo pasitraukti tankams iš kelio. Tuo metu atsirado ir vokiškas terminas „Tankschrecken“ – tankų baimė.
Tiesa sakant, jau karo pabaigoje vokiečiai tapo geriausiais prieštankininkais, kurių patirtis buvo panaudota sekančiuose konfliktuose.
Tuo tarpu britų „Mark II“, „Mark III“ ir ypač – „Mark IV“ modeliai kas kartą buvo tobulinami – atsirado papildoma tanko viršutinės dalies apsauga, modernizuoti pabūklų, kulkosvaidžių lizdai ir pan.
Prancūzai eksperimentavo su savo „Renault FT-17“, o 1918 m. kovo mėnesį jau britų pozicijas puolė ir pirmieji vokiški tankai A7V – karo pasaulis tvirtai įžengė į tankų erą.
