Jeigu pradeda lankyti įkyrios mintys, koks esate šaunus ir nepakartojamas, reikia suklusti. Jei manote, kad kiti neverti būti šalia jūsų ir yra „žemesnis lygmuo“, reikėtų kreiptis pas specialistus pagalbos, bet... paprastai visi turi „savų reikalų“ ir yra „labai užsiėmę“, kad pasakytų jums, jog peržengiate ribą. XX-ojo amžiaus 4 dešimtmetį pasaulis buvo „užsiėmęs“, o vokiečių tauta pergyveno bene visas klasikines psichologines reakcijos stadijas „netekus artimojo“ – neigimą, depresiją, derybas, pyktį.
Imperijos nebeliko, didybės nebeliko, liko pralaimėjimas, ekonomikos nuosmukis, netektys ir milžiniškos reparacijos. Nenuostabu, kad, į valdžią šalyje atėjus nacistams, noras revanšui augo kaip ant mielių, o bujojanti ideologija atrado ir blogių blogį – žydų tautybės asmenis.
Otto Adolfas Eichmannas gimė 1906-aisiais Zolingeno mieste, Vokietijoje, o paūgėjęs persikraustė su šeima į Austrijos Lincą, kur pradėjo mokytis vidurinėje „Kaizerio Franco Jozefo“ mokykloje, kurią prieš keliolika metų lankė ir jo bendravardis Adolfas, vėliau istorijoje pagarsėjęs Hitlerio pavarde. Abu Adolfai mėgo meną – Hitleris dainavo bažnyčios chore ir tapė, Eichmanas grojo violončele – teisingi ir malonūs žmonės, kuriems mokslai sekėsi ne itin gerai, todėl duoną pragyvenimui teko užsidirbti kitaip.