Filipinų pajėgos, turinčios patirties kovojant su islamistais džiunglėse, naudojo šarvuotąją techniką, jiems padėjo ir prisijungę JAV specialiųjų pajėgų kariai, tačiau lengvaisiais šaulių ginklais ginkluotą priešą pasiekti ir sunaikinti buvo ilga bei sunki užduotis. Vienintelė priežastis – mūšiai mieste, laikomi sunkesniais tiek už kovas džiunglėse, tiek už prastą reputaciją puolantiesiems turinčias kovas kalnuose. (Apie tai galite skaityti I publikacijos dalyje.)
Vakarų ir Rytų karo strategijos mūšiams miestuose kiek skiriasi – praktiški vakariečiai civilius ir jų žūtis miestų kovose vertina kaip savo nuostolius – mažų mažiausiai propagandinėje kovoje už vietinių gyventojų „širdis ir protus“ įveda apribojimus karinės taktikos bei ginkluotės naudojimui, tuo tarpu „praktiška“ kaimynų rytuose kariuomenė naudojasi proga šiuos nuostolius pateikti kaip „priešo žvėriškumą“, psichologinio spaudimo kariaujantiems didinimą ar tiesiog viedmainiškai gūžčioja pečiais – „mes nieko nežinome“.