Panašumai akivaizdūs. Pirmasis „Apollo“ programos skrydis su žmonių įgula įvyko 1968 m. – tai metais turėjo vykti prezidento rinkimai, visuomenė vis dar nebuvo atsigavusi po politinių nužudymų ir riaušių, valstybė užsienyje buvo įsivėlusi į karą, o namuose susiskaldžiusi. Vis dėlto tiek vienoje, tiek kitoje politiškai susiskaldžiusios visuomenės pusėje buvo žmonių, kuriuos „Apollo“ programa įkvėpė – ji tapo įrodymu, ką gali pasiekti tauta, jei tik to labai nori. Tai buvo „kilniausias žmogaus siekis“, kaip pareiškė pilietinių teisių judėjimo lyderis Ralphas Abernathy demonstracijoje prie Kenedžio kosminio centro Floridoje – tačiau nors šis siekis jaudinantis ir didvyriškas, tęsė R. Abernathy, jis taip pat aiškiai atskleidžia prioritetus valstybės, kuriai žūtbūt reikia pagerinti vargingiausių piliečių gyvenimą. Kiti į programą žvelgė ne taip kilniaširdiškai ir laikė ją tik bandymu nukreipti visuomenės dėmesį. „Ar visi mano pernai uždirbti pinigai, – klausė poetas Gilas Scottas‑Heronas – tam, kad baltasis nukeliautų į Mėnulį?“
Gegužės 30 d. įvykdyta labiausiai per dešimtmetį ar net dar ilgiau laukta kosminė misija – iš tos pačios pakilimo aikštelės Floridoje, iš kurios išskrido ir į Mėnulį tada iškeliavusios „Apollo“ misijos, „Falcon 9“ raketa paleido naują kosminę kapsulę „Crew Dragon“. Mažiau kaip po paros erdvėlaivis nuskraidino įgulos narius Robertą Behnkeną ir Douglasą Hurley į Tarptautinę kosminę stotį.
Pirmasis įgulą skraidinęs JAV erdvėlaivis nuo 1981 m. pirmą kartą pakilusio ir 2011 m. skraidyti nustojusio „Space Shuttle“ savo darbą atliko puikiai. Tai – triumfas JAV kosmoso agentūrai NASA (kuri, kaip trokšta prezidentas D. Trumpas, iki 2024 m. turėtų nugabenti žmones į Mėnulį), tad kitokiomis aplinkybėmis jis greičiausiai būtų buvęs labai išgirtas. Grįžimas į kosmosą būtų pakėlęs nuo ligos kenčiančios tautos dvasią – jei ne 400 km po erdvėlaiviu vykstantys protestai ir smurtas, primenantys ir kitas 1968 m. puses.
Misijos labai laukta dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – kad JAV užsitraukė gėdą taip ilgai neišvystydama gebėjimo pakelti į kosmosą savo pačios astronautų ir prašinėdama rusų leidimo prisijungti prie jų skrydžių (o už tokią privilegiją dar ir brangiai sumokėdama).
Kita, didesnė priežastis džiaugtis – kad „Crew Dragon“ programa įrodė, jog žmonių kelionės į kosmosą gali būti kur kas pigesnės, negu būtų galima tikėtis iš ankstesnių NASA bandymų. Kosmoso tyrimus skatinanti lobistinė organizacija „The Planetary Society“ skaičiuoja, kad „Crew Dragon“ NASA agentūrai kainavo tik 1,7 mlrd. dolerių – tai pigiausias JAV kada nors sukurtas žmones gabenęs erdvėlaivis.
„Crew Dragon“ toks pigus labiausiai dėl kitokio jo įsigijimo proceso. Anksčiau NASA siūlydavo „pridedamų išlaidų“ sutartis, pagal kurias įmonės turėdavo sukonstruoti specialius projekto reikalavimus atitinkančias raketas ir erdvėlaivius. Konkurencijos buvo nedaug, todėl nebuvo ir paskatų stengtis sumažinti kainą, ypač dėl to, kad milžiniškos gynybos srities rangovų įmonės turėdavo daug draugų Kongrese, kurie neprieštaraudavo tam, kad NASA dosniai leistų pinigus – svarbiausia, kad tai darytų jų regionuose ir valstijose.
Taip sukurtos tokios programos kaip „Space Launch System“ (SLS), kuri tapo neatsiejama nuo NASA planų kelionėms į Mėnulį. SLS – tai labai didelė raketa, sukurta norint įgyvendinti dalį George W. Busho laikų planų misijoms į Mėnulį ir Marsą. Barackas Obama tiems planams neturėjo laiko, bet Senatas pasirūpino, kad raketos versija vis tiek būtų vystoma. NASA duomenimis, kai ji bus paruošta pirmajai misijai (planuojamai 2021 m.), jai bus išleista mažiausiai 17 mlrd. dolerių. Sukurti „Orion“ erdvėlaivį, kurį turi iškelti SLS, kainuos dar daugiau.
2000 m. pirmajame dešimtmetyje tuometinis NASA administratorius Mike Griffinas ėmė eksperimentuoti su kitokiais raketų įsigijimo būdais. Nuo to laiko užuot tiksliai nurodžiusi, kokia turėtų būti raketa ar erdvėlaivis, NASA įmonėms pasakydavo, ko nori, ir sutikdavo sumokėti už galimus papildomus mokslinius tyrimus, tačiau suteikdavo įmonėms daug daugiau galimybių rinktis technologijas ir daryti kompromisus kuriant projektą.
Toks metodas atvėrė duris įsitvirtinusiam kariniam ir pramoniniam kompleksui nepriklausančioms įmonėms, tarp jų ir Elono Musko „SpaceX“, kurią šis įkūrė 2002 m., norėdamas įgyvendinti savo svajonę pradėti civilizaciją ne Žemėje. Kai 2009 m. dr. M. Griffinas pasitraukė iš NASA, „SpaceX“ į orbitą buvo pakėlusi tik vieną mažą krovinį. Tačiau ji jau buvo įtraukta į NASA „Commercial Orbital Transportation Services“ programą. 2012 m. NASA lėšos (iš dalies suteiktos pasiekus nustatytus mokslinių tyrimų ir plėtros tikslus) padėjo naujajai raketai „Falcon 9“ pakelti erdvėlaivį „Crew Dragon“ su kroviniu į kosminę stotį. NASA investicijos ne tik suteikė „SpaceX“ daugiau galimybių, bet ir padėjo labai naujovių stokojančioje pramonėje įsitvirtinti išties inovatyviai įmonei.
Perrašant raketų lygtis
Kitas žingsnis buvo į kosmosą pakelti žmones. Ne visas ėjosi taip, kaip planuota. „Crew Dragon“ su žmonėmis į kosmosą pakilti turėjo 2015 m., tačiau skrydį teko atidėti dėl techninių problemų ir lėšų trūkumo. Tačiau dabar prie naudojant naują ir taupesnį raketų įsigijimo būdą pasiektų tikslų galima įrašyti ir žmones gabenantį erdvėlaivį. Netrukus prie jo turėtų prisijungti dar vienas. Programa, padėjusi „SpaceX“ sukurti „Crew Dragon“ taip pat skyrė lėšų milžinei gynybos rangovei „Boeing“ sukurti panašų erdvėlaivį „Starliner“. Tačiau bandomasis skrydis gruodžio mėnesį baigėsi prastai, o skrydžių su įgula nesitikima iki 2021 m. Kitas „Crew Dragon“ skrydis (vienas iš šešių skrydžių su įgula, dėl kurių pasirašyta sutartis su NASA) numatytas rugpjūtį.
Dabar NASA panašų metodą ėmė taikyti ir ambicijoms nuskraidinti žmones į Mėnulį. Balandį agentūra paskelbė, kad ketina išleisti 1 mlrd. dolerių trims pramonės grupėms, kad šios išvystytų gebėjimą iš Mėnulio orbitos žmones nuleisti ant paviršiaus. Vienai grupei vadovauja „Amazon“ įkūrėjui Jeffui Bezosui priklausanti „Blue Origin“. „Blue Origin“ dar nė karto nėra paleidusi raketos į orbitą, bet atrodo, kad jos technologijos nepriekaištingos. Kaip ir E. Muskas, J. Bezosas mano, kad padėjęs žmonėms įsitvirtinti kosmose užsitarnaus vietą istorijos vadovėliuose, pasakojančiuose apie civilizaciją, kuriai vienos planetos buvo per mažai.
Antroji fondus gaunanti grupė – tai konsorciumas, kuriam vadovauja gynybos rangovės „Leidos“ (anksčiau vadintos SAIC) patronuojamoji įmonė „Dynetics“. O trečioji įmonė – tai „SpaceX“, kuri pasiūlė savo pačios vystomo naujo erdvėlaivio „Starship“ versiją. „Starship“ ir jį iškelsianti raketa turėtų būti tokia pat galinga kaip SLS ir pritaikyta naudoti daugelį kartų. Tačiau kol kas ėjosi ne itin gerai: keturios bandomosios raketos sprogo, paskutinioji iš jų – gegužės 29 d.
Nė vienam iš šių į Mėnulį nusileisti galinčių erdvėlaivių patekti į orbitą nereikės SLS. „Starship“ paleistų nauja raketa, kurią „SpaceX“ kuria būtent šiai paskirčiai. „Blue Origin“ erdvėlaivį galėtų pakelti įmonės raketa „New Glenn“, kuri šiek tiek galingesnė už „Falcon 9“, arba panašaus dydžio „Boeing“ ir „Lockheed“ gaminama raketa „Vulcan“, kurią naudotų ir „Dynetics“ – abi raketos turėtų būti išbandytos kitais metais. Tačiau nuo NASA planų Mėnuliui vis dar neatsiejamos ir SLS bei „Orion“ kapsulė. Prieš nuleisdamos astronautus į Mėnulio paviršių jos nugabens juos į Mėnulio orbitą.
Naujasis metodas dabar atrodo dar protingesnis negu anksčiau. Didelė „SpaceX“ raketa „Falcon Heavy“ jau prieinama, kitais metais turi būti išbandytos dar dvi naujos didelės raketos, be to, kuriamas ir „Starship“, tad JAV pramonė turi nemažai pasirinkimų, kaip iškelti astronautus į Mėnulį. Programai, skirtai patobulinti skrydžių į kosmosą meną, pademonstruoti unikalius tautos pasiekimus ir suteikti patirtį, kuri (bent teoriškai) galėtų suvienyti amerikiečius, daugiau nieko nereikia. Be to, ji kainuotų daug mažiau. Mintis, kad kelionė į Mėnulį užgydys tautos žaizdas, dabar atrodo dar labiau neįtikėtina negu prieš pusę šimtmečio. Tačiau šįkart jai bus išleidžiama mažiau G. Scotto‑Herrono palikuonių pernai uždirbtų pinigų.