Europiečių protėvius gilioje senovėje atskyrė... suklestėję miškai
Pirmieji poledynmečio gyventojai į rytinį Pabaltijo regioną atsikėlė iš pietinių Europos teritorijų. Šiaurės Europos teritorijose tuo metu jau gyveno Hamburgo, Bromės, Fėdermeserio, Arensburgo, Svidrų kultūrų populiacijos. Šiaurės Europos populiacija, susiformavusi Madleno ir vėlyvojo Graveto kultūrų pagrindu dažnai viena su kita kontaktavo. Madleno kultūrai didelės įtakos turėjo Orinjako kultūra, kuri Pietvakarių Europą pasiekė prieš 40 tūkst. metų. Nors ir atsikėlusios iš skirtingų prie šiaurinių Viduržemio jūros buvusių refugiumų, Madleno ir vėlyvojo Graveto bendruomenės tarpusavyje maišėsi. Tuo pagrindu susiformavo naujas šiaurės europiečių tipas, tarp kurių būta tam tikrų skirtumų vakarinėje, pietinėje ir rytinėje Baltijos pajūrio dalyse. Nors pagal archeologinių tyrimų medžiagą prie Baltijos jūros vyravo Madleno kultūros populiacijos žmonės, vėlyvojo paleolito pabaigoje ją veikė apie 33–20 tūkst. pr. Kr. į Vidurio bei Pietų ir Rytų Europą atsikėlusios Graveto kultūros žmonės. Tai turėjo įtakos ne tik materialinei kultūrai, bet ir genetiniam-antropologiniam-kalbiniam rytiniam Pabaltijo populiacijos dariniui.
Orinjako ir Graveto kultūrų pagrindu dar iki paskutinio maksimalaus ledynmečio išplitimo pietinėje Europos dalyje, kur tuo metu tik ten Europoje augo miškai, formavosi protoindoeuropiečių populiacija. Klimatui šylant nuo 18–14 tūkst. pr. Kr. laikotarpio dalis šios protoindoeuropiečių populiacijos gyventojų paskui šiaurės elnių kaimenes patraukė į šiaurę ir taip 13–12 tūkst. pr. Kr. apgyvendino pietines, vakarines ir pietrytines Baltijos pajūrio teritorijas, kuriose augo tundrinė ir miškų tundros augmenija. To meto žmonės klajodami paskui šiaurės elnių bandas kalbėjo tais protoindoeuropietiškais dialektais, kuriais jie kalbėjo ir prieš patraukdami į Šiaurės Europą. Kita dalis šios protoindoeuropietiškos populiacijos iš Pietų Europos patraukė į rytus – Mažąją Aziją. Nuo 9–8 tūkst. pr. Kr. ten taip pat formavosi protoindoeuropietiškas dialektas, kurio pagrindu vėliau susiformavo indo-iranėnų kalbinė grupė. Dar kita populiacijos dalis liko Pietų Europoje, kurios pagrindu formavosi italikų, ilyrų, graikų, keltų kalbinės grupės.
Baigiantis pleistocenui ir holoceno pradžioje (10 tūkst. pr. Kr.) klimatui Europoje atšilus, pietinė, vakarinė ir rytinė Baltijos pajūrio teritorija ištisai apaugo miškais. Nuo to laikotarpio pasikeitė žmonių bendravimas: jis tapo lokališkesnis, atskiri šiaurės indoeuropiečių kalbiniai dialektai lokalizavosi ir taip pradėjo formuotis protogermaniškas, protobaltiškas, protoslaviškas (šiaurinių indoeuropiečių) dialektai. Kurie per tūkstančius metų, atskirti milžiniškų pirmykščių miškų masyvų, pamažu tolo vienas nuo kito.
Miškų, stepių ir pajūrio kultūrų žmonės visaip darė įtaką vieni kitiems
Ši Šiaurės Europoje kalbinė diferenciacija išsilaikė iki IV tūkst. pr. Kr. pradžios. Tuo metu iš šiaurės-rytinės Europos teritorijų į rytines Pabaltijo teritorijas pradėjo skverbtis fino-ugrų populiacija, kuri turėjo gana didelės įtakos kultūrinei ir genetinei baltų populiacijos raidai. Baltiška populiacija sunyko dabartinėse Estijos, šiaurinės Latvijos teritorijose, o kitose vietose, piečiau kairiakrantės Dauguvos, fino-ugriškų gyventojų pėdsakai iki bronzos amžiaus aptinkami atskirose salelėse įsiterpusiose į baltiškųjų gyventojų tarpą.
III tūkst. pradžioje iš Pietų Europos besiformuojančią baltišką kultūrą įtakojo pietinių indoeuropietiškų kultūrų (rutulinių amforų, virvelinės keramikos) gyventojai. Tiesa, jie didesnės įtakos baltų kultūrai nepaliko. Jų pagrindinis tikslas buvo dalyvauti mainuose tarp miškų ir miškastepėse bei stepėse gyvenusių žmonių, kuriems reikėjo ruonių taukų, gintaro, vaško, kailių ir kt.
Probaltų gyventojai iš miško ir jūros gaunamą produkciją su jais mainė į kultūrinius augalus, naminius gyvulius, kuriuos jau nuo IV tūkst. pr. Kr. buvo ir patys pradėję auginti. Todėl, kaip ankščiau teigė M. Gimbutienė ir kt. archeologai, besiformuojančiam baltiškam etnosui rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų gyventojai (jų įvardinami pirmaisiais indoeuropiečiais) didesnės įtakos neturėjo. Jie kūrėsi tose vietose, kur būta strateginės to meto žaliavos, kūrė atskiras faktorijas, skirtas mainams.
Manoma, kad pastarųjų kultūrų gyventojai su vietiniais, probaltiškos kilties, gyventojais galimai galėjo net susikalbėti, nes jų kalbos buvo nutolusios tiek, kiek laiko jos gyveno skyriumi nuo vėlyvojo paleolito laikų. Todėl galima teigti, kad indoeuropietiška kultūra ir kalba dabartinėse ir istorinėse baltų žemėse pradėjo formuotis ne III tūkst. pr. Kr., o žymiai ankščiau – vėlyvojo paleolito-ankstyvojo mezolito laikotarpiu.
Pirmieji mūsų protėviai Lietuvoje dar rado tundrą
Taigi, tęsia savo pasakojimą A. Girininkas, ankstyvajame holocene klimatas rytiniame Baltijos jūros regione pradėjo šilti, todėl gyventojams nuo preborealio iki atlantinio laikotarpio (9600–4500 tūkst. pr. Kr.) čia buvo gana neblogos sąlygos gyventi, todėl į šį regioną skverbėsi protoindoeuropietškų bendruomenių gentys iš šiaurinės Europos.
Pirmieji protoindoeuropietiškos kilmės, tame tarpe ir probaltų, bendruomenės pasirodė 13–12 tūkst. pr. Kr. laikotarpiu, atklydusios paskui šiaurės elnių bandas, kai čia dar buvo miškatundrės aplinka. Iš šio laikotarpio esama ne tik iš titnago, bet ir iš kaulo–rago aptinkamų dirbinių (iš šiaurės elnių ragų pagamintų tomahaukų – Liungbiu tipo kirvių, žeberklų, ietigalių ir kt). Gyventojai maitinosi ne tik šiaurės elnių mėsa, naudojo jų kailius ir ragus, bet medžiojo lokius, vilkus, lapes, paukščius. Esama duomenų, kad ir žvejojo, rinko tuo metu maistui tinkamą augalinį maistą.
Paleolito – neolito, t.y. akmens amžiaus, laikotarpiu buvo dar besiformuojančios probaltų bendruomenės. Tik bronzos amžiaus antroje pusėje pradėjo išsiskirti atskiros baltų gentys. Vakarinės baltų gentys tiek kalbiniu, tiek teritoriniu pagrindu išsiskyrė dar I tūkst. pr. Kr. viduryje ir pabaigoje, o rytinės, kaip ir lietuvių gentis, iš bendro baltų konglomerato išsiskyrė tik apie IV–V mūsų eros amžių. Nuo šio laikotarpio intensyviai formavosi atskirų baltų genčių (lietuvių, sėlių, žemgalių, kuršių, o kartu, matyt ir Dnepro aukštupio baltų) kalbos.
Tiek istorikai, tiek archeologai sutaria, kad nuo V a. po Kr. lietuvių gentis gyveno tarp Neries ir Nemuno. Jos išskirtiniu bruožu laikomi gausūs Rytų Lietuvos pilkapynai bei piliakalniai. Nuo pat lietuvių genties išsiskyrimo jos teritorija palaipsniui plėtėsi kitų baltiškų genčių sąskaita.
Lietuvių gentis pasižymėjo karingumu, gausiais geležies gavybos ir apdirbimo centrais, kurie buvo reikalingi ne tik namų ūkiui, žemdirbystės plėtojimui, bet ir karybai. Nors kad lietuvių gentis tarpe kitų baltų genčių būtų skaitlingiausia, kol kas nėra pagrindo tvirtinti. Net ir demografiniai rodikliai, kurie nustatomi pagal kapinynų tyrimus, ne visada yra tikslūs. Tad lietuvių gentis nebuvo skaitlingesnė nei kuršių, žemaičių, jotvingių ar prūsų gentyse gyvenusių bendruomenių skaičiumi. Tik ūkinės ir geografinės aplinkybės lėmė, kad lietuvių gentis, gyvuodama tarp kitų baltų genčių, išvengė kaimyninių genčių (ypač germanų, slavų), o vėliau jų pagrindu susiformavusių valstybių tiesioginės agresijos. Dar daugiau nuo agresijos antpuolių kaimyninės lietuviams gentys rasdavo prieglobstį besiformuojančios lietuvių genties pagrindu Lietuvos valstybės teritorijoje. Taip palengva plėtojosi Lietuvos valstybės teritorija, o kartu didėjo ir jos gyventojų skaičius.
O dar nedidelėmis baltiškomis gentimis tektų laikyti atskiras prūsų gentis, sėlius, galbūt – ir atskiras Dnepro aukštupio bei rytinių galindų gentis.
