Raguotę, savo neono žibėjimus priminusią apie tarpukarinės Lenkijos šlovės didybę bei siekį būti europietišku megapoliu. Šiuo metu dėl karantino suvaržymų Varšuva dažniausiai tokia pati tolima kaip ir mūsų tėvams arba seneliams Varšuvos neono šlovės metu, tačiau virtualiai laiko mašinai, keliančiai į šį Lietuvoje beveik nežinomą mums artimo didmiesčio istorijos epizodą, nereikia plutonio arba 1.21 gigavato energijos sukuriančios žaibo iškrovos. Tad tą ir ir padarykime, šiomis eilutėmis nusikeldami į dvidešimtojo amžiaus vidurį – į laikus, kai Varšuvos romanas su inertinėmis dujomis tyliai zirziančiomis iškabomis buvo žinomas kaip „Varšuvos neono aukso amžius“.
Neonas sublizgo... ir neonas užgeso
Pirmosios neoninės reklamos Varšuvoje pasirodė 1926-aisiais ir per gerą dešimtmetį spėjo gerokai išplisti po miestą, naktiniam sostinės peizažui suteikdamos charizmos ir vakarietiškos Europos sostinės, nenusileidžiančios Berlynui arba Paryžiui, įvaizdį. 1936-aisiais Varšuvoje jau tyliai zirzė virš 70 neoninių reklamų, o miesto valdžia buvo priversta užsiimti teisiniu reguliavimu naujosios vaizdinės išraiškos atžvilgiu, idant naktinis šviesų miškas netrikdytų vairuotojų bei pėsčiųjų (pavyzdžiui, buvo draudžiama neoninėse reklamose naudoti raudoną spalvą). Tuo metu Varšuva buvo augantis megapolis, kurio ateitis turėjo būti šviesi it neono blizgesys virš naktyje skęstančio Jeruzalės prospekto, o kas dieną tik gausėjančios inertinių dujų pripildytos reklamos itin gerai pasitarnavo šiam modernaus miesto įvaizdžiui. Daugelis sostinės lankytojų su nuostaba žiūrėdavo į garuojantį viščiuką nešantį neoninį storulį, buvusį restorano reklama arba inertinėmis dujomis nakčia sklandantį cigaretės dūmą.
Tačiau, realybe virstančią svajonę apie Varšuvos modernumą į nebūtį greitai nusinešė istorija. Lenkija tapo pirmąja Antrojo pasaulinio karo auka, o tylų neono zirzėjimą greitai pakeitė begriaudėjantys pabūklai ir orą skrodžiančių pikiruojančių Stukų garsai. Per 6 karo metus Varšuva iš modernios senosios Europos sostinės virto griuvėsių krūva. Griuvėsius auginusios bombos nudobė ir daugumą Varšuvą puošusių neoninių iškabų – iš septyniasdešimties prieškarinių reklamų karo nepaliestos išliko gal tik keletas.
Deja, pokaris neleido atgimti Varšuvos neono šlovei. Paskelbtoji Lenkijos Liaudies Respublika priverstinai gavo stalinistinio socializmo – ideologijos, didžiausia pasaulio nuodėme laikiusios besaikį vartojimą – pietus ant valstybės raidos stalo. Neonas, naktimis zirziančiomis reklamomis simbolizavęs šį besaikį laisvojo pasaulio vartojimą, tokios ideologijos rūke liko beveik pamirštas. Iki pat Stalino mirties mieste beveik nepastebimos švietė tik kelios neoninės iškabos – kino teatro „Maskva“ ir „Praha“, Varšuvos centrinės geležinkelio stoties ir keletas smulkių neonų parduotuvių languose. Išimtimi tapo nebent Valstybinės kelionių agentūros neonis gaublys, adresu Aleje Jerozolimskie 34 įjungtas dar 1951-aisiais bei tebešviečiantis ir šiandien – tai bene seniausia tebeveikianti Varšuvos neoninė iškaba.
Postalininė neonizacija
Visgi, 1953-aisiais mirė Stalinas. Pasaulis šiek tiek lengviau atsikvėpė, kartu ir nerimaudamas dėl naujosios Kremliaus valdžios, kuri pradėjo pamažu laisvinti „Dėdės Džo“ iki užrūdijimo suveržtus totalitarinės sistemos gniaužtus. Lenkijoje tai reiškė pamažu vėl leidžiamą smulkųjį verslą, o Varšuvos širdyje pradėjo tyliai rusenti viltis apie prieškarinės neoninės idilės atgimimą. Ir šios viltys pamažu pradėjo materializuotis. 1955-aisiais Lenkijos Vidaus prekybos ministerija išleido reklamos taisyklių rinkinį. Viena iš šių taisyklių nuostatų skelbė, kad reklamuoti liaudies produkciją galima pasitelkus ir neonines reklamas. Tai buvo startas. Startas palikti tamsų Stalino baimės vaiduoklį beatgimstančio neono aušroje.
1956-aisiais Lenkijoje buvo įkurta valstybinė organizacija „Reklama“, užsiėmusi visomis vizualinės reklamos rūšimis – nuo paprasčiausių brošiūrų iki neoninių reklamų kūrimo. Šiek tiek palaisvėjusi liaudis panoro, kad iš karo griuvėsių bekylanti jų sostinė vėl žibėtų inertinių dujų zyzimu, kaip kad žiba Paryžius, Londonas, Vakarų Berlynas, o tarpukariu buvo nušvitusi ir pati Varšuva. Neonas Varšuvos gyventojų širdyse tapo daugiau, nei tik reklamos forma. Neoninės iškabos buvo tam tikras socializme nuskendusios buvusios Respublikos šlovės simbolis, iš praeities zirziantis elektros srove ir skatinantis mintis apie modernią beatgimstančios sostinės didybę.
Per trumpą ketverių metų laikotarpį nuo 1956-ųjų iki 1960-ųjų Varšuvoje kilo tikras neoninis bumas. Per mėnesį „Reklama“ valdomuose fabrikuose būdavo pagaminama beveik 2 000 metrų neoninių vamzdelių, vėliau sėkmingai virtusių sostinę puošiančiomis iškabomis. Mieste vis daugėjo neonu užpildytų puošmenų, braižomų jaunų, tik ką grafikos studijas pabaigusių bei idėjų kupinų autorių ir greitai miestas nakčia pradėjo panašėti į Paryžių arba net Niujorką. Geltona, žalia ir raudona buvo skirtos kūrybiškesnių formų iškaboms, o paprastesni neonai žibėjo mėlyna ir violetine spalva. Būtent tuo metu neoninės iškabos tapo savotiškais meno kūriniais, naktinio dangaus drobėje žiebusiais informacinę žinutę, matomą galerija tapusioje Varšuvoje. Šis laikotarpis Varšuvos istorijoje žinomas neonizacijos vardu.
Neonizacija nevyko bet kaip – kuriant iškabas buvo stengiamasi išlaikyti jų spalvų dermę ir kompoziciją su pastatų, ant kurių montuojamos iškabos, forma. Miesto valdžia ėmė rūpintis tinkamu neoninių iškabų įrengimu, joms skirtų taisyklių kūrimu ir gamybos užtikrinimu, o Varšuva slapta tikėjosi tapti Europos neono sostine. Neonu nakčia šviečiančiu miesto peizažu buvo siekiama įtikinti gyventojus, kad socializme gyvenimas gerėja, o Varšuva niekuo nesiskiria nuo kitų Europos megapolių. Visgi, Varšuvos neoninės iškabos buvo kitokios, nei jų broliai vakaruose.
Jeigu Paryžius arba Las Vegasas nakčia rėkė reklamų šviesomis, tai Varšuvoje tiesiog nebuvo vakarų prekių ženklų, kuriuos galėtų reklamuoti tyliai zirziančios inertinės dujos. Varšuvos neono tikslas buvo kitoks – pranešti apie teikiamą paslaugą ir nurodyti jos pobūdį, o ne skatinti pirkti prekių ženklų žymimą produkciją. O svarbiausia Varšuvos neono paskirtis buvo nušviesti miestą naujomis spalvomis ir vietinius gyventojus įtikinti miesto modernumu. Visgi, neonas zirzimas kėlė ne tik džiaugsmą, bet ir pačių gyventojų zirzimą...
...nes neoninė technologija nebuvo itin tobula. Elektrodinių vamzdelių gamybos technologija buvo atsilikusi ir iškabos dažnai gesdavo – bedante trūkstamų raidžių šypsena gadindamos visą iškabos estetiką. Dėl sustabarėjusios biurokratijos sugedusios iškabos remontas galėjo trukti ir pusę metų, o kartais netgi ilgiau. Tik 1961-aisiais buvo sukurta tarnyba, naktimis patruliavusi mieste ir stebėjusi, ar visos neoninės iškabos šviečia taip, kaip buvo sumanytos. O ir namų, prie kurių buvo tvirtinamos neoninės iškabos, gyventojai, buvo nepatenkinti jų nakčia skleidžiama šviesa bei trikdžiais radijo ir televizijos transliacijoms. Visgi, socializmas ne tokia santvarka, kurioje galėjai skųstis – miesto estetika ir įvaizdis tuo metu buvo svarbiau nei atskirų individų nusiskundimai neonino iškabomis.
Neonas užgeso, kad ir vėl nušvistų
Inertinėmis dujomis burzgianti neoninė idilė tęsėsi iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos. Tuo metu Lenkijoje kilo eilinė ekonominė krizė ir valstybės, kurios gyventojai valandomis stovėjo eilėse dėl būtiniausių produktų, vadovams buvo ne iki neono. Taupant elektros energiją, pamažu Varšuvos neoninės iškabos buvo pradėtas išjunginėti. O 1981-aisiais šalyje buvo paskelbta karinė padėtis – energiją ir kitus resursus teko itin taupyti, o ir poreikio palaikyti gatvės estetiką nebeliko. Taip Varšuvos neonas paniro į tamsą. Atšaukus karinę padėtį, ekonominė padėtis ne ką tepagerėjo, taip neskiriant resursų neono atgaivinimui. Mieste liko šviesti tik pavienės iškabos, blausiai primenančios buvusią 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių šlovę.
Per dešimtmetį neprižiūrimos neoninės iškabos pradėjo irti. 1989-aisiais Lenkijoje žlugo socializmas ir tai buvo paskutinis vinis į neoninių iškabų karstą. Naujasis pasaulis žibėjo Coca-cola, BMW ir Levi‘s reklamomis, su kuriomis jokia praeitimi dvelkianti neono iškaba nebuvo pajėgi konkuruoti. O ir jomis neretai buvo skubama atsikratyti kaip traumuojančios socialistinės praeities simboliu. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje neoninės iškabos iš praeities buvo laikomis eilinėmis elektronikos atliekomis, kuriomis reikia kuo skubiau nusikratyti. Visgi, ne visiems lenkams šios iškabos pasirodė šiukšlėmis. 2005-aisiais Lenkijos fotografė Ilona Karwinska išgelbėjo nuo utilizacijos „Berlyno“ parduotuvės iškabą.
Ir šioji tapo sėkmingos istorijos pradžia. 2012-aisiais Ilona atidarė pirmąjį Lenkijoje ir vieną iš kelių pasaulyje neono muziejų. Jame eksponuojami kelios dešimtys išgelbėtų ir restauruotų neoninių iškabų iš Varšuvos neonizacijos laikų. O neoninės reklamos pamažu vėl atranda savo vietą Varšuvos gatvėse ir gyventojų bei miesto svečių akyse.
