Pagalvojus apie visas dabar pasaulyje kylančias problemas vis dažnėjantis sergamumas demencija neatrodo itin reikšmingas. Juk svarbiausia demenciją sukeliančia priežastimi – ilgesne gyvenimo trukme – galima tik džiaugtis; demencija plinta ne sparčiai kaip užkrečiamas virusas, o lėtai ir neišvengiamai, kartu su kintančia demografine padėtimi; o tikrosios jos pasekmės paaiškės tik tolimoje ateityje. Tačiau iš tiesų yra ne visai taip. Demencija jau tapo pasauline krize. Jau dabar šia liga serga daugiau žmonių negu įmanoma prižiūrėti humaniškomis sąlygomis. Nepanašu, kad artimoje ateityje atsiras koks nors demencijos gydymas. Be to, dar nė viena visuomenė nerado tvaraus būdo teikti priežiūrą, kurios ateityje prireiks sergantiems žmonėms, ir už ją sumokėti.
Demencija – platus terminas, apimantis daugybę sveikatos sutrikimų, kuriuos sukelia įvairiausios priežastys, tačiau dažniausia iš jų – tai 60–80 proc. demencijos atvejų sudaranti Alzheimerio liga. Paprastai pirmieji jos požymiai būna užmaršumas ir lengvi kognityvinių gebėjimų sutrikimai. Tačiau ligai progresuojant žmonės nebesugeba patys pasirūpinti savimi, o daugumai dar ilgai prieš mirtį visą parą reikia nuolatinės priežiūros. Nors demencija serga ne tik senesnio amžiaus žmonės, jiems tikimybė susirgti kur kas didesnė – o gyvenimo trukmė visame pasaulyje išaugo nuo vos 30‑ies prieš šimtą metų iki virš 70‑ies, o turtingose šalyse net iki 80‑ies. Kai kuriais apytikriais skaičiavimais demencija serga 1,7 proc. 65–69‑erių metų amžiaus žmonių, o perkopus šį amžių rizika susirgti kas penkerius metus išauga dvigubai. Šiuo metu demencija visame pasaulyje serga apie 50 mln. žmonių, tačiau spėjama, kad iki 2030 m. šis skaičius išaugs iki 82 mln., o iki 2050 m. – iki 150 mln. Naujų ligos atvejų daugiausia besivystančiose šalyse, kuriose visuomenės didėja ir sensta.
Problemos, kurių kils taip augant sergančiųjų skaičiui, jau jaučiamos senstančiose šalyse, o jų mastas ypač išryškėjo įvedus karantiną – juk pastebime, kiek bėdų kilo prižiūrint sergančiuosius demencija jų pačių namuose arba daugybę sergančiųjų perpildytuose slaugos namuose, kur pavieniams pacientams skiriama labai mažai dėmesio. Mažėjant šeimoms vienturčiams vaikams ir anūkams prižiūrėti senstančius tėvus bus vis sunkiau. Be to, sergančiųjų demencija priežiūra jau dabar neigiamai veikia bendrą sveikatos apsaugos kokybę. Jungtinės Karalystės ligoninėse demencija sergantys pacientai prieš pandemiją užėmė net ketvirtį lovų – jie paprasčiausiai neturėjo kur kitur eiti.
Tačiau yra ir gerų naujienų. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad keičiantis gyvenimo būdui, pavyzdžiui, mažiau rūkant, daugiau sportuojant ir turint mažiau viršsvorio kai kuriose Vakarų šalyse vidutinio amžiaus žmonėms rizika susirgti demencija senyvame amžiuje per pastaruosius 30 metų sumažėjo. O JAV maisto ir vaistų administracija pažadėjo iki 2021 m. kovo priimti sprendimą, ar suteikti licenciją vaistams, laikomiems pirmąja priemone, gebančia lėtinti Alzheimerio liga sergančių pacientų kognityvinių gebėjimų silpnėjimą. Tačiau panašu, kad demencijos rizika visame pasaulyje vis dar auga, o netolimoje ateityje pasirodysiantys gydymo būdai greičiausiai padės tik dalinai, ir ne visiems pacientams.
Dėl šios priežasties tam, kad būtų galima sumažinti augančio sergamumo demencija keliamą socialinę ir ekonominę riziką, vyriausybėms veiksmų reikėtų imtis jau dabar. Galima prisiminti, kaip skubiai šią problemą spręsti buvo žadama vos prieš kelerius metus – pavyzdžiui, 2013 m. tuometinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas pasinaudojo atėjusia Jungtinės Karalystės eile pirmininkauti G8 ir sušaukė „viršūnių susitikimą dėl demencijos“, kuriame pažadėjo finansuoti tyrimus, siekiančius iki 2025 m. rasti „ligos eigą keičiantį gydymą“. Tačiau iš tiesų demencijos tyrimų finansavimas gerokai atsilieka nuo vėžio ar išeminės širdies ligos tyrimų finansavimo. O dabar klinikinius tyrimus ir bandymus sulėtino arba jiems kelią užkirto bei išteklius atėmė pandemija, todėl kyla grėsmė, kad demencija ir vėl bus pamiršta.
Vyriausybėms taip pat reikia pagalvoti apie ilgalaikę sergančiųjų demencija priežiūrą. Dažniausiai šioje srityje iškyla klausimas, kas už ją sumokės. Japonijoje taikoma privaloma ilgalaikės priežiūros draudimo programa, reikalaujanti, kad draudimo įmokas mokėtų 40–65‑erių gyventojai, atrodo patraukli, nes taip finansiškai nenukenčia jauni žmonės. Tačiau surenkamų lėšų programai finansuoti neužtenka. Vis augančią priežiūros kainą vis dažniau turi mokėti visi mokesčių mokėtojai ir pavieniai asmenys.
Tačiau dar svarbesnis klausimas – ne kas priežiūrą finansuos, o kas ją atliks. Jei pacientai prižiūrimi humaniškai ir gerbiant jų orumą, šis darbas itin sunkus. Palengvinti naštą gali technologijos – pavyzdžiui, jomis būtų galima nuotoliniu būdu stebėti pacientus, kad šie galėtų likti namuose, o ateityje paprasčiausias užduotis gebėtų atlikti robotai. Tačiau galų gale prižiūrėti sergančiuosius demencija visada turės žmonės. Šis darbas dažnai klasifikuojamas kaip nereikalaujantis aukštos kvalifikacijos ir dėl to prastai apmokamas. Tačiau iš tiesų jam reikia didžiulės kantrybės, supratingumo ir gerumo. Priežiūra turėtų būti geriau vertinama ir dosniau apmokama, nors dėl to ir išaugtų jos kaina. Tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ir Japonija, kur nepaprastai trūksta slaugos darbuotojų, reikės sušvelninti reikalavimus, kad gebantiems ir norintiems užsiimti šiuo darbu imigrantams atvykti būtų lengviau.
O galiausiai reikia pridurti, kad yra įrodymų, jog net 40 proc. atvejų demenciją galima atitolinti arba apskritai jos išvengti pakeičiant gyvenimo būdą. Tačiau visuomenės sveikatos skatinimo kampanijos sėkmingos būna toli gražu ne visada, be to, niekaip negali panaikinti pagrindinės demencijos riziką didinančios priežasties – senėjimo. Taigi nuo demencijos nėra vaistų, ja sergantiems neskiriama užtektinai lėšų, o patarimų, kaip jos išvengti, visuomenei duoti sunku – tai išgirdus greičiausiai norisi tik nuleisti rankas. Tačiau iš tiesų visi išvardyti veiksniai tereiškia, kad demencijos problemos sprendimas, kaip ir pati liga, susiformuos tik per kelis dešimtmečius. Bet tai – tik dar viena priežastis ją spręsti pradėti nedelsiant.
Vaistų nuo demencijos paieška einasi prastai
1906 m. atlikdamas Auguste Deter skrodimą Aloisas Alzheimeris jos smegenyse pastebėjo tris neįprastus požymius. Smegenys buvo beveik trečdaliu mažesnės, negu įprasta. Daugelis nervų ląstelių – neuronų – buvo pradingę. Be to, likusiose ląstelėse jis pastebėjo nenormalių telkinių, ypač smegenų žievėje – plonoje išorinėje pilkosios medžiagos dalyje. Tarp trečdalio ir ketvirtadalio smegenų buvo užėmę tankūs gumbuoti gumulėliai, dabar vadinami „neurofibriliniais raizginiais“, susidarančiais kaupiantis baltymui, vadinamam Tau. O visoje žievėje buvo daug kito, dabar jau atpažinto baltymo beta amiloido, kuris kaupiasi tarp neuronų ir trikdo jų veiklą.
Nepaisant to, kad ji tiriama jau kelis dešimtmečius, nei vaistų, nei skiepų nuo Alzheimerio ligos vis dar nėra. O dabar baiminamasi, kad Covid‑19 krizė atims ir esamus demencijai tirti skirtus finansinius ir mokslinius išteklius. Be to, pandemijos laikotarpiu tyrimai ir taip nukentėjo, nes atlikti klinikinius tyrimus pasidarė labai sudėtinga. Suomių neurologijos specialistei Miia Kivipelto, atlikusiai tyrimą, kaip gyvenimo būdo pokyčiai gali sulėtinti arba sustabdyti kognityvinių gebėjimų silpnėjimą, tolimesnius tyrimus teko nutraukti. Be to, dabar daugelis žmonių nenori eiti pas gydytojus prašyti pagalbos ar sulaukti diagnozės, nes bijo užsikrėsti arba nenori atimti kitiems reikalingų sveikatos apsaugos išteklių.
Daugelyje Alzheimerio ligos tyrimų daugiausia dėmesio skiriama ieškoti, kaip naikinti vieną iš susikaupusių baltymų – beta amiloidą. Toks metodas dažnai vadinamas „amiloido hipoteze“. Tačiau iš tiesų nežinoma, ar baltymas ligą sukelia, ar tėra vienas jos simptomų. Daugelio senyvo amžiaus žmonių smegenyse yra daug beta amiloido ir Tau baltymų, tačiau jie nepatiria nei atminties sutrikimų, nei kitų demencijos požymių. Tad patvirtinti šią hipotezę labai sudėtinga. Kol kas išbandyta apie 200 vaistų, tačiau ligos eigą keičiančio gydymo dar nerasta. 2014 m. paskelbtame Las Vegaso Lou Ruvo smegenų sveikatos centro Klivlando klinikos (Cleveland Clinic at the Lou Ruvo Centre for Brain Health in Las Vegas) profesoriaus Jeffo Cummingso moksliniame darbe peržvelgti vaistų nuo Alzheimerio ligos tyrimai, pasirodę nuo 2002 m. iki 2012 m. Pasak jo, nesėkmingi buvo 99,6 proc. bandymų.
Iki šiol sukurti keturi vaistai (trys „cholinesterazės inhibitoriai“ ir vienas „NDMA receptorius“), kurie iš dalies padeda kai kuriems pacientams. Tokijo universiteto neuropatologijos profesorius Takeshi Iwatsubo teigia, kad šie vaistai kovoja ne su ligos priežastimi, o su jos simptomais, be to, gali turėti nemalonių pašalinių poveikių, pavyzdžiui, sukelti pykinimą ar viduriavimą. Jų teigiamas poveikis toks abejotinas, kad 2018 m. gegužę Prancūzijos vyriausybė nustojo juos kompensuoti.
Demenciją tiriantys mokslininkai pripratę girdėti didžiųjų vaistų įmonių pranešimus apie nesėkmes ir net sprendimus vaistų nebegaminti – kaip 2018 m. nusprendė įmonė „Pfizer“. Iš dalies problemų kyla dėl to, kad dauguma bandymų atliekama su žmonėmis, kurie jau serga, o tada sustabdyti ligos progresą jau gali būti per vėlu. T. Iwatsubo teigia, kad beta amiloido baltymai kauptis pradeda maždaug 15–20 metų prieš pasirodant pirmiesiems lengvų kognityvinių sutrikimų požymiams. Dėl to labai nusivilta, kai vasario mėnesį pasirodė farmacinių įmonių „Eli Lilly“ ir „Roche“ atliktų beta amiloido kiekį mažinančių vaistų bandymų, atliktų su didesnę genetinę riziką sirgti ankstyva Alzheimerio ligos forma turinčiais žmonėmis, rezultatai. Kognityviniai testai parodė, kad nė vienas vaistas nepasiekė geresnių rezultatų už placebą.
2019 m. kovą JAV įmonė „Biogen“ ir Japonijos įmonė „Eisai“ paskelbė nutraukiančios du klinikinius tyrimus su lengvus kognityvinius sutrikimus patiriančiais arba ankstyva Alzheimerio ligos forma sergančiais žmonėmis. Jos vykdė tyrimus su amiloido baltymą naikinančiu vaistu „Aducanumab“. Tačiau spalio mėnesį „Biogen“ pareiškė, kad dar kartą peržiūrėjus duomenis pastebėta, kad kai kuriais atvejais vaistas buvo veiksmingas. „Vertinant pacientų kognityvinius ir funkcinius gebėjimus, pavyzdžiui, atmintį, orientaciją ir kalbą, buvo pastebėtas aiškus pagerėjimas“, – paskelbė įmonė. O dabar ji padavė prašymą JAV maisto ir vaistų administracijai (FDA) suteikti vaistams licenciją. Praeitą lapkritį Kinija su tam tikrais apribojimais suteikė licenciją „Oligomannate“ (GV‑971) – Šanchajaus įmonės „Green Valley“ gaminamiems vaistams. Jie – pirmieji vaistai, per 17 metų pasiekę tokį tolimą patvirtinimo proceso etapą. Teigiama, kad bandymuose įrodyta, jog iš jūrinių dumblių gaminamas preparatas mažina beta amiloido kaupimąsi ir gerina kognityvines funkcijas.
Žinios apie naujus vaistus priimtos tiek su džiaugsmu (įmonės ADI vadovė Paola Barbarino paskelbus naujienas apie „Aducanumab“ teigė, jog tai – „vilties spindulys“), tiek su cinizmu. Pastebėta, kad paskelbus apie nesėkmingus tyrimus „Biogen“ akcijų kaina nukrito 30 proc., tačiau paaiškėjus, kad vis dėlto bus siekiama FDA licencijos, pakilo 26 proc. O Kinijos tyrimų pateikti duomenys (kaip niurnėjo Vakarų šalių mokslininkai) buvo neišsamūs, todėl jų išvadas sunku patvirtinti.
Tačiau net jei vaisto veiksmingumas patvirtinamas, kas už jį sumokės? Pasak Amsterdamo universiteto neurologo Edo Richardo, blogiausias galimas atvejis – jei bus duota licencija vaistams, kurie padeda tik šiek tiek, ir tik kai kuriems žmonėms. Alzheimerio liga taip plačiai paplitusi, kad tiek privačiojo, tiek viešojo sektoriaus draudėjams būtų daromas didžiulis spaudimas apmokėti jos gydymą. Tačiau pirmuosius keletą metų, kol bus saugomos patento teisės, vaistai bus nepaprastai brangūs. Vis dėlto yra teigiančių, kad jei draudėjai vaistus apmokės tik tiems klientams, kuriems jis išties padeda, problema nebus tokia opi.
Didžiausia pažanga greičiausiai būtų pasiekta naudojant skirtingas smegenų dalis gydančių vaistų kombinaciją. Suomių neurologė Dr. M. Kivipelto mano, kad geriausia būtų naudoti „kokteilio“ gydymo metodą, t. y., naudoti skirtingą elgesio terapiją ir įvairius vaistus, pritaikytus skirtingiems demencijos patologijos aspektams. Toks gydymas galėtų apimti ir CRISPR technologija vykdomą genomo keitimą.
Tada, kai žmonėms diagnozuojama demencija, ji paprastai jau būna labai pažengusi. Dėl to moksliniai tyrimai vykdomi ir siekiant rasti būdą pastebėti ligą anksčiau. Be kognityvinių testų naudojama ir keletas kitų metodų. Vienas iš jų – bandymai atrasti genetiškai Alzheimerio liga sirgti linkusius žmones. Retą, paveldimą ir anksti prasidedančią Alzheimerio ligą greičiausiai sukelia trys genai. O įprastesnės formos riziką padidina keletas genų, ypač viena geno ApoE4 forma, kuri taip pat padidina ir širdies ligų bei Covid‑19 riziką. Juos galima aptikti atlikus kraujo tyrimą.
Tačiau visi šie tyrimai tik parodo, kad rizika susirgti didesnė nei įprasta, bet nereiškia, kad pacientas jau serga. Ligos diagnozei naudojami du kitokie „biologiniai žymekliai“. Vienas iš jų – paciento stuburo smegenų skystyje esančio beta amiloido ir Tau baltymų kiekis. Norint jį išmatuoti reikia atlikti juosmeninę punkciją (įdurti adatą į stuburo apačią). Kitas metodas – atlikti magnetinio rezonanso vizualicacijos (MRI) tyrimą, kad būtų patikrinamas smegenų dydis, o tada – pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimą, kuriuo galima nustatyti, kiek prisikaupė beta amiloido baltymo.
Tačiau MRI ir PET tyrimai brangūs ir dažnai neprieinami. Dėl to ieškoma paprastesnio ir pigesnio metodo. Nemažai mokslininkų mano, kad daugiausiai perspektyvų turi kraujo tyrimai. Liepą įvykusioje kasmetinėje Alzheimerio asociacijos konferencijoje viltis sužadinta pristačius testą, kuris padėtų atskirti Alzheimerio ligą nuo kitų neurodegeneracinių ligų ir nustatyti riziką daug metų prieš pasirodant simptomams. Testu matuojamas Tau baltymo formos, vadinamos p‑Tau217, kiekis – pastebėta, kad toks testas Alzheimerio ligą gali nustatyti 96 proc. tikslumu. Žinoma, naudojant masių spektrometrijos technologiją beta‑amiloido kiekį kraujyje galima nustatyti jau dabar. Tačiau nežinoma, kaip jis susijęs su baltymo kiekiu galvos smegenyse. O praeitais metais JAV atliktus naująjį testą paaiškėjo, kad jis PET tyrimų rezultatus atitinka 88 proc. – toks rezultatas teikia vilties, nors nėra pakankamai tikslus naudoti klinikiniuose diagnostiniuose testuose. Bet jei atsižvelgiama į du kitus rizikos faktorius – ApoE4 geną ir amžių, testo tikslumas išauga iki 94 proc.
Kiti mokslininkai viltis deda į duomenų mokslą ir dirbtinį intelektą (DI). Tokijo universitetinių studijų instituto politikos tyrimams (Graduate Institute for Policy Studies in Tokyo) medicinos profesorius Kurokawa Kiyoshi teigia, kad „duomenų mokslo srityje pažanga daroma daug greičiau negu biotechnologijų srityje“. Duomenų tyrimai galėtų padėti daug išsamiau išnagrinėti koreliaciją tarp fizinių sutrikimų ir vėliau pasireiškiančių demencijos simptomų. Net ir nenaudojat DI, mokslininkai gali pastebėti demencijos požymius iš to, kaip pacientai vartoja žodžius. Paskutiniame savo romane vėliau sunkia Alzheimerio ligos forma susirgusi rašytoja Iris Murdoch vartoja paprastesnę kalbą ir siauresnį žodyną, negu ankstesniuose darbuose. Ronaldo Reagano viešus pasisakymus išanalizavę mokslininkai teigia, kad pirmuosius Alzheimerio ligos požymius jo kalboje galima pastebėti gerokai prieš 1994 m. pateiktą diagnozę.
Šiais laikais ankstyvus kognityvinių gebėjimų silpimo požymius galima nustatyti iš to, kaip žmonės naudojasi skaitmeninėmis technologijomis – pavyzdžiui, navigacijos programėlėmis, nes artėjančią demenciją gali išduoti sutrikęs erdvės ir krypties suvokimas. Dėl to atsiranda nemaloni galimybė, kad technologijų įmonės pradės sekti savo klientų protinių gebėjimų silpnėjimą. Sunerimusiuosius greičiausiai ne itin paguos tyrimai, atskleidžiantys, kad demenciją sulėtinti padeda skaitmeninių technologijų naudojimas.
Tačiau net ir be programėlių renkamų duomenų atrasta nemažai veiksnių, siejamų su didesne arba mažesne demencijos rizika. Liepos mėnesį Alzheimerio asociacijos konferencijoje teigta, kad ligą sulėtinti arba jos išvengti 40 proc. atvejų galima atsižvelgiant į 12 rizikos veiksnių. Prie jau devynių žinomų veiksnių (tarp jų rūkymo, aukšto kraujo spaudimo, nutukimo, klausos praradimo, mažesnio išsilavinimo ir diabeto) pridėti dar trys (nesaikingas alkoholio vartojimas ar galvos traumos vidutiniame amžiuje arba kvėpavimas užterštu oru senyvame amžiuje).
Širdys ir protai
Dažnai kartojama klišė, kad „kas gera širdžiai, tas gera smegenims“. Dėl to visuomenės sveikatos kampanijos, skirtos sumažinti riziką susirgti širdies ligomis, vėžiu ir diabetu, taip pat sumažintų ir demencijos tikimybę. Demencijos labai bijoma, todėl ši baimė gali padėti skatinti sveiką gyvenimo būdą. Kokiais dar būdais galima apsisaugoti nuo demencijos, nėra visiškai aišku, tačiau manoma, kad naudinga palaikyti socialinius ryšius ir proto aktyvumą (taip pat žinoma, kad mokytis ko nors naujo, pavyzdžiui, naujos kalbos, naudingiau, negu kasdien spręsti jau pažįstamus kryžiažodžius).
2015 m. paskelbtas Dr. M. Kivipelto Suomijoje atliktas tyrimas (vadinamasis FINGER tyrimas) atskleidė, kad pakeitus gyvenimo būdą protinių gebėjimų silpnėjimo riziką galima smarkiai sumažinti. Su didesnę riziką susirgti demencija patiriančiais 60–77 metų amžiaus pacientais atliktame tyrime stebėtas ir keistas dalyvių gyvenimo būdas, be to, jiems liepa daryti „kognityvines treniruotes“ – kompiuteriu atliekamus protinius pratimus. M. Kivipelto spėja, kad kai kurių dalyvių būklė pagerėjo ir dėl to, kad teko pirmą kartą išmokti naudotis kompiuteriu ir internetu.
Yra įrodymų, kad demencijos atvejų tikimybė vyresniems žmonėms mažėja kintant gyvenimo būdui, ypač Europoje – tačiau kitur, pavyzdžiui, Kinijoje ir Japonijoje, auga. Praeitą mėnesį moksliniame žurnale „Neurology“ išspausdintame straipsnyje aprašytas tyrimas, kuriame nuo 1988 m. iki 2015 m. stebėti 50 000 žmonių iš JAV ir Europos (klinikine prasme šis skaičius atstoja ne daugiau kaip 16 proc. pasaulio populiacijos). Pastebėta, kad demencija susirgo 8,6 proc. Tačiau, nors ir keista, tikimybė tapti vienu iš jų per dešimtmetį vidutiniškai sumažėjo apie 13 proc. – 1995 m. 75‑erių metų sulaukusiam žmogui tikimybė susirgti demencija buvo maždaug viena iš keturių, o dabar – mažiau kaip viena iš penkių.
Tačiau kad ir koks sveikas būtų žmonių gyvenimo būdas ir kad ir kiek jie mankštintų smegenis mokydamiesi tibetiečių kalbos arba skaitydami „The Economist“, visiškai panaikinti demencijos rizikos nepavyks. Artimiausioje ateityje vaistų nebus, o populiacija vis labiau sens. Dėl to klausimai, kaip prižiūrėti demencija sergančius žmones ir kas už tai sumokės, taps vis svarbesni.