Antrasis pasaulinis karas sukėlė geopolitinius pokyčius Europoje ir visame pasaulyje. Tai padėjo išplėsti Sovietų Sąjungos galią Rytų Europoje, leido komunistiniam judėjimui galiausiai pasiekti valdžią Kinijoje ir pažymėjo lemiamą galios pasislinkimą pasaulyje nuo Vakarų Europos valstybių ir link JAV bei Sovietų Sąjungos. Kaip žinome, antrasis pasaulinis karas prasidėjo nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją ir truko beveik šešis metus. Nors mokykloje skiriama ypač daug dėmesio antrajam pasauliniam karui, vis dėl to, egzistuoja daug įvairių įdomių antrojo pasaulinio karo faktų, kurie jus gali labai nustebinti. Garsiausias britų karys – Adrianas Carton de Wiartas Vienas garsiausių kareivių kare buvo Adrianas Carton de Wiartas, britų kareivis, gimęs airių ir belgų šeimoje. Jis buvo apdovanotas Viktorijos kryžiumi – aukščiausiu kariniu apdovanojimu, įteikiamu už narsą „priešo akivaizdoje“ . Jis tarnavo būrų kare, pirmajame ir antrajame pasauliniuose karuose. Jam buvo šauta į veidą, galvą, skrandį, kulkšnį, koją, klubą ir ausį; jo kairė akis buvo apakusi. Jis išgyveno dvi lėktuvo katastrofas, išsivadavo iš karo belaisvių stovyklos kasdamas tunelį ir nuplėšė savo paties pirštus, kai gydytojas atsisakė juos amputuoti.
Nepaisant jau garbingo amžiaus, jis noriai suvaidino savo vaidmenį prieš Hitlerį antrojo pasaulinio karo metais. Per misiją Europoje jo lėktuvo katastrofa nusileido ir jį suėmė italų fašistai. Tuomet 60-metis veteranas, be abejo, ištrūko iš karo belaisvių stovyklos ir kelias dienas ėjo inkognito režimu, nepaisant įspūdingos išvaizdos. Kaip vėliau vienoje paskyroje jį apibūdino: „Su savo juodu akių voku ir tuščia rankove Carton de Wiart atrodė kaip elegantiškas piratas ir tapo legendos figūra“.
Prancūzija turėjo daugiau tankų ir kariuomenės pajėgų nei Vokietija
Manyta, kad per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių karo technologijos bei ginklai buvo patys moderniausi, kas padėjo jiems taip greitai okupuoti šalis bei regionus. Vis dėlto, realybė buvo kitokia. 1940 m. gegužės 10 d., Vokietijai užpuolus Prancūziją, tik 16 iš 135 jų padalinių buvo mechanizuoti ir aprūpinti motorizuotu transportu. Likusi dalis priklausė nuo arklių ir vežimėlio ar kojų.
Tuo tarpu Prancūzija galėjo pasigirti geresne situacija: Vokietija turėjo 7 378 artilerijos vienetus, o Prancūzija – 10 700. Tuo viskas nesibaigė: vokiečiai galėjo surinkti 2439 tankus, o prancūzai turėjo 3254, kurių dauguma buvo didesni, geriau ginkluoti ir šarvuoti nei vokiečių panzeriai.
Vienas japonų kareivis kovojo kelis dešimtmečius po antrojo pasaulinio karo baigties
Hiro Onoda buvo japonų kareivis, iki 1974 m. kovojęs su Antruoju pasauliniu karu, nors šis jau buvo seniai pasibaigęs. Išsiųstas į misiją Filipinuose ir įsakytas niekada nepasiduoti ar neatimti sau gyvybės, Onoda atsisakė tikėti, kad karas baigėsi 1945 m. Tad jis pasitraukė į kalvas kartu su kitais kuopos pareigūnais, kurie irgi netikėjo karo pabaiga. Jie vykdė partizaninį karą prieš vietinius piliečius, sukeldami keletą mirties atvejų, o pačios Onodos vyrai per daugelį metų buvo nužudyti beprasmiuose susirėmimuose. Vienas, beviltiškas, bet nenugalėtas, Onoda galiausiai buvo rastas 1974 m. Jį oficialiai turėjo atleisti nuo pareigų jo senasis vadovaujantis pareigūnas, kuris tuo metu jau buvo pagyvenęs knygų pardavėjas.
Juan Pujol Garcia – dvigubas šnipas
Juan Pujol Garcia buvo vienas žinomiausių antrojo pasaulinio karo šnipų, kuriam pavyko apgaudinėti nacius. Jis buvo dvigubas agentas ir iš tikrųjų dirbo Didžiąjai Britanijai.
Ispanijos pilietinio karo metu sukėlęs Europos fašistinių režimų pasibjaurėjimą, Pujolis nusprendė tapti sąjungininkų šnipu. Pujolis su žmona susisiekė su Didžiosios Britanijos ir Amerikos žvalgybos agentūromis, tačiau kiekviena atmetė jų pasiūlymą.
Neapsikentęs jis sukūrė fanatišką nacistinės Ispanijos vyriausybės pareigūno klaidingą tapatybę ir sėkmingai tapo vokiečių agentu. Jam buvo nurodyta keliauti į Didžiąją Britaniją ir įdarbinti papildomus agentus. Vietoj to jis persikėlė į Lisaboną ir sukūrė fiktyvius pranešimus apie Didžiąją Britaniją iš įvairių viešų šaltinių, įskaitant turistinį gidą po Didžiąją Britaniją, traukinių tvarkaraščius, kino teatrų kino žurnalus ir žurnalų skelbimus.
Nors informacija nebūtų atlaikiusi nuodugnaus nagrinėjimo, Pujolis netrukus įsitvirtino kaip patikimas agentas. Jis pradėjo išradinėti fiktyvius subagentus, kuriuos galima apkaltinti melaginga informacija ir klaidomis. Sąjungininkai pagaliau priėmė Pujolį, kai vokiečiai išleido daug išteklių bandydami sumedžioti fiktyvų agentą. Garcia su šeima persikėlė į Didžiąją Britaniją, o Pujolui buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Garbo“. Pujolis ir jo prižiūrėtojas Tomásas Harrisas visą likusį karą praleido išplėsdami fiktyvų tinklą, iš pradžių bendraudami su vokiečių tvarkytojais laiškais, o vėliau radijo ryšiu. Galiausiai vokiečiai finansavo 27 fiktyvių agentų tinklą.
Vokiečiai džiaugėsi Garcia‘s darbu, nors kai kada buvo matomi akivaizdūs pramanai. Pavyzdžiui, Garcia rašė, kad škotai labai mėgo gerti vyną. Taip pat Garcia sukūrė Velso fasištų judėjimą, kitaip žinomą kaip „Arijų pasaulio tvarkos broliai“.
Japonų kamikadzių raketos
Antrojo pasaulinio karo metu raketinius lėktuvus į orą išleido ne tik vokiečiai. Po pirmųjų pergalių japonai stengėsi neatsilikti nuo JAV ir Didžiosios Britanijos technologijų, tad jie sukūrė „Ohka“ arba „Cherry Blossom“, žmogaus valdomą priešlaivinę raketą, kuri buvo naudojama karo pabaigoje kaip kamikadzių ginklas.
Jį reikėjo nešti „motinos“ lėktuvu, kad patektų į veikimo sritį. Paleistos raketos dažniausiai pasiekdavo tikslą – laivą, o pilotas save aukodavo vardan savo šalies. „Ohka“ pilotai buvo vadinami Jinrai Butai – „griaustinio dievais“ – tačiau jiems iš viso pavyko nuskandinti tik tris sąjungininkų laivus. Tai buvo daug pastangų ir pasiaukojimo dėl nelabai daug.
Japonų „Kamikaze“ („dieviško vėjo“) taktiką 1944 m. spalio 19 d. Pasiūlė viceadmirolas Onishi, siekdamas subalansuoti įsiveržusių amerikiečių pajėgų technologinį pranašumą. Nors numeriai yra ginčijami, žuvo maždaug 2800 „kamikadzės“ pilotų. Jie nuskandino 34 JAV laivus, apgadino 368, nužudė 4900 jūreivių ir sužeidė 4800.
Konstanzo miestas buvo vienintelis nesubombarduotas miestas Vokietijoje
Vokietijos miestai smarkiai nukentėjo karo metu, ypač Berlynas. Vis dėlto, vienas Vokietijos miestas sugalvojo naują ir išradingą būdą išvengti karo metu sąjungininkų bombardavimo reidų. Konstanzas, esantis netoli Šveicarijos sienos, nusprendė naktį palaikyti įprastą gatvių apšvietimą, o ne vykdyti įprastą elektros energijos taupymą.
Didžioji Britanija karo metu nesusidūrė su maisto trūkumu ar badu
Prancūzija ir Didžioji Britanija pradėjo karą be maisto skirstymo. Jis buvo kukliai įvestas Didžiojoje Britanijoje, o Prancūzija priešinosi tam iki pat okupacijos 1940 m. birželį. Kita vertus, Vokietija įvedė maisto skirstymą prieš karą ir taip aprūpino maistu savo ginkluotąsias pajėgas ir visus gyventojus nuo karo pradžios iki pabaigos.
Kitaip nei Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje kai kuriuose regionuose trūko maisto ir buvo kilusi netgi bado grėsmė. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos žmonėms niekada nereikėjo badauti ir, nors daugelis maisto produktų buvo normuoti, vienas nebadavo. Iki 1945 m. Didžiosios Britanijos situacija buvo labai gera palyginus su kitomis Europos šalimis ir regionais.
Amerikos „Parsons“ striukė buvo sukurta atsižvelgiant į patogumą
Standartinė ir plačiausiai dėvima JAV kariuomenės lauko tunika buvo M41, geriau žinoma kaip „Parsons“ striukė. Tai buvo įvesta 1941 m. Po JAV 5-osios divizijos bandymų vidurio vakaruose ir Aliaskoje 1940 m. Vasarą ir rudenį, ir ji buvo pavadinta divizijos vado generolo majoro Parsono vardu.
Tačiau dizainas buvo paremtas prieškariniu civiliniu vėjavaikiškumu: sparčiai besiplečianti JAV armija pripažino, kad dauguma jos naujokų buvo šauktiniai ir kad patogumas, ilgaamžiškumas ir praktiškumas buvo svarbiau už aptakų karinį guolį. Su užtrauktuku ir sagos priekiu tai buvo paprastas, lengvas ir šiltas trumpas švarkelis, kuriam nereikėjo mažai siūti ir nereikia švaistyti medžiagos, ir kuris buvo sukurtas pasitarus su žurnalo „Esquire“ mados stalu.
Japonų „vėjo laivo“ ginklai, kurie pasiekė JAV teritoriją
Nors kruviniausi karo veiksmai vyko Europoje, tačiau jis vyko ir JAV teritorijoje. Vienintelės antrojo pasaulinio karo aukos nuo priešo veiksmų Amerikos žemyno žemėje buvo balioninės bombos aukos – beviltiškas Japonijos bandymas atkeršyti už JAV antskrydžius.
Antrojo pasaulinio karo metu japonai paleido 9000 „vėjo laivų ginklų“ iš popieriaus ir gumuoto šilko balionų, kuriais į JAV buvo gabenamos padegamosios ir priešpėstinės bombos. Daugiau nei 1000 balionų pataikė į savo taikinius ir jie pasiekė rytus iki Mičigano. Vienintelės mirtys, sukeltos bombos su oro balionu, buvo piknike Oregone – šeši amerikiečiai (įskaitant penkis vaikus ir nėščią moterį).
Japoniškas „ugnies balionas“, supakuotas su sprogmenimis, buvo nuskridęs maždaug 5000 mylių per Ramųjį vandenyną, nusileido ant Gearheart kalno ir gulėjo, kol aukos netyčia jį nesprogdino. Tai buvo vieninteliai žmonės, nužudyti priešo veiksmų Amerikos žemyne per antrąjį pasaulinį karą.
Vokietijos motorinis transportas buvo faktiškai neišvystytas
Dėl propagandos vis dar manyta, kad Vokietija turėjo mechanizuotą ir modernią armiją, tačiau iš tikrųjų 1939 m. ji buvo viena iš mažiausiai automatizuotų visuomenių Vakarų pasaulyje, nepaisant „Mercedes“ autobusų ir „Grand Prix“ pergalių.
Prasidėjus karui, kiekvienoje motorinėje transporto priemonėje Vokietijoje buvo 47 žmonės. Didžiojoje Britanijoje šis skaičius buvo 14, Prancūzijoje – aštuoni, o JAV – keturi. Tai reiškė, kad Vokietijos kariuomenė buvo labai priklausoma nuo geležinkelių, arklių ir vežimų bei kareivių kojų; 1940 metų gegužę kariuomenėje buvo tik 16 mechanizuotų skyrių.
Dar svarbiau, kad toks palyginti mažas motorinių transporto priemonių skaičius reiškė, kad buvo mažiau gamyklų, mažiau dirbtuvių, mažiau benzino siurblių ir mažiau žmonių, mokančių vairuoti. Kitaip tariant, tai buvo trūkumas, kurio nebuvo galima lengvai pašalinti.
Hitlerio sūnėnas iš Liverpulio
Vienas karščiausių Hitlerio priešų karo metu buvo jo paties sūnėnas: Williamas Patrickas Hitleris. 1911 m. Liverpulyje gimęs Adolfo sūnėnas, Williamas iš pradžių bandė panaudoti savo dėdės politinį statusą savo karjerai. Jo dėdė jam rado darbą Berlyno „Reichskreditbank“. Vėliau Williamas dirbo „Opel“ automobilių gamykloje, o po to – automobilių pardavėju. Nepatenkintas šiais darbais Williamas atkakliai prašė dėdės geresnio darbo, rašydamas jam šantažuodamas grasinimus, kad jis parduos laikraščiams nemalonias istorijas apie šeimą, nebent pagerės jo „asmeninės aplinkybės“.
1938 m. Adolfas Hitleris ragino Williamą atsisakyti Didžiosios Britanijos pilietybės mainais į aukštą darbą. Netikėdamas dėde, Williamas pabėgo iš nacių Vokietijos, bet vėliau jis vėl bandė šantažuoti dėdę grasinimais. Tąkart Williamas pagrasino pasakyti spaudai, kad tariamas Hitlerio senelis iš tėvo pusės iš tikrųjų buvo žydų pirklis. Grįžęs į Londoną, jis parašė žurnalui „Look“ straipsnį „Kodėl aš nekenčiu savo dėdės“.
Vėliau jis emigravo į JAV ir karo metu tarnavo Amerikos kariniame jūrų laivyne, netgi buvo pagirtas dėl narsumo. Galų gale jis pakeitė savo vardą į Williamą Patricką Stuartą-Houstoną. 1947 m. Stuartas-Houstonas vedė Phyllisą Jeaną-Jacquesą, kuri gimė 1920-ųjų viduryje Vokietijoje. Jie persikėlė į Patchogue, Long Ailende, kur Williamas naudodamasis medicinos mokymais įsteigė verslą, kuris analizavo kraujo mėginius ligoninėms. Jis vengė viešumos ir nugyveno ramų gyvenimą JAV, miręs 1987 metais.
Japonija dirbo ties „Mirties spinduliu“
Japonija sumokėjo 1 milijoną jenų mokslininkų komandai, kurios tikslas buvo sukurti „mirties spindulį“, kuris būtų naudodamas bangos elektros energijos principu siekiant nužudyti žmones, stovinčius už mylių. Japonai pasiekė prototipą, galintį nužudyti net pusę mylios, tačiau taikinys turėjo 10 minučių stovėti vietoje, kad jis veiktų.
Antrojo pasaulinio karo metu žuvo daugiau rusų nei britų ir amerikiečių kareivių kartu sudėjus
Karalienė Elžbieta antrojo pasaulinio karo metu buvo vairuotoja ir mechanikė
Kai ji buvo tik princesė Elžbieta, vyriausioji karaliaus Jurgio VI duktė ir būsimoji karalienė, atliko tarnybą karo metu. Kai 1944 m. jai sukako 18 metų, karalius nusprendė, kad jos, kaip princesės, mokymas yra svarbesnis už tarnavimą kartu su savo tautiečiais. Vis dėlto, princesės norai buvo kitokie – ji variklių remontui ir vairavimui.
Hitlerio privatus traukinys vadinosi „Amerika“
Adolfas Hitleris keliavo „Fuhrersonderzug“ (specialusis „Fuhrer“ traukinys), kurį naudojo kaip mobilią būstinę. Jame buvo įrengtas konferencijų automobilis, palydos automobilis, valgykla ir kita, o šio traukinio kodinis pavadinimas buvo „Amerika“. Tai buvo keistas oficialaus Vokietijos transporto pavadinimas, kurį, matyt, naciai suprato. Jie pakeitė pavadinimą į „Brandenburgą“ 1943 m.
Vokiečiai planavo su Anglija kovoti pasitelkę bulvių vabalus
Vienas iš biologinių ginklų, kuriuos naciai rimtai apsvarstė kovojant su kitomis šalimis, buvo bulvių vabalų armija, kuri, jų manymu, galėjo sunaikinti Didžiosios Britanijos derlių bei ten sukelti badą. Tačiau mokslininkai suprato, kad norint padaryti poveikį, prireiks beveik 40 milijonų vabzdžių, o iki karo pabaigos buvo sukaupta keli milijonai vabzdžių.
Vienas karys kovojo su 100 japonų karių
John R. McKinney budėjo Filipinuose, kai 1945 m. gegužę jį užpuolė didelis būrys japonų kovotojų. Per 36 minutes jis kovojo su vyrais, naudodamas M1 šautuvą, po to kovodamas rankomis, per dvi kovų bangas galiausiai nužudė 38 jų karius. Tą dieną jo drąsa pelnė McKinney garbės medalį (ir iš dalies nupjautą ausį).
Knygų deginimas Vokietijoje
Nacių režimo paliepimu, Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose 1933 m. Kovo – birželio mėn. Tarp knygų deginimo kampanijos autorių buvo Jackas Londonas, H.G.Wellsas, Thomasas Mannas, Sigmundas Freudas ir Albertas Einšteinas. Šimtmetį prieš Hitlerį vokiečių poetas Heinrichas Heine'as (1797–1856) numatė: „Kur degina knygas, ten galiausiai degins žmones“.
