Esate Hannos Arendt politikos ir humanitarinių mokslų centro (toliau – Arendt centro) prie Bardo koledžo steigėjas ir akademinis direktorius, todėl norėčiau pradėti nuo labiau asmeninio klausimo – kodėl pasirinkote tyrinėti Arendt kūrybą ir ką ji asmeniškai jums reiškia?

Studijų metais skaičiau Arendt veikalus, bet nebuvau jų tyrinėjęs (turiu mokslinį laipsnį teisės ir jurisprudencijos srityje). Mano rimtesnė pažintis prasidėjo, kai atvykau dėstyti į Bardo koledžą, kurio vardas neatsiejamas nuo Arendt: ji čia dėstė (kaip ir jos vyras Heinrichas Bluecheris), abu čia palaidoti, ji koledžui paliko savo asmeninę biblioteką. Norėdamas tai pažymėti, 2006 m., minint 100-ąsias Arendt gimimo metines, surengiau konferenciją „Mąstymas tamsos laikais: Hannah Arendt palikimas“ (vėliau konferencijos pagrindu buvo išleista knyga Mąstymas tamsos laikais: Hannah Arendt apie etiką ir politiką), po kurios buvo nuspręsta Arendt centrą plėtoti būtent čia. Mane Arendt visuomet domino kaip autorė, kuri kviečia drąsiai mąstyti apie mus supantį pasaulį, jos darbuose labiausiai imponuoja intelektualinė ir politinė provokacija, mąstymas ne kaip teigimo, o pasaulio užklausimo forma. Pavyzdžiui, kaskart, kai atsiverčiu naujienas, klausiu savęs, ar tekstas veda nuspėjamu, ar nauju keliu? Manau, šios prieigos pasiekiau būtent Arendt dėka.

Dėmesys Arendt per pastaruosius kelerius metus gerokai išaugo. Manau, tai susiję su tuo, kad vėl jaučiamas neužtikrintumas, tarsi politinis pasaulis būtų atsidūręs ant naujų radikalių pokyčių slenksčio, o tai verčia atsigręžti į audringą XX a. istoriją. Pati Arendt labai įtariai žvelgė į galimybę taikyti jau turimą supratimą naujoms situacijoms ir aplinkybėms, nes tokiu būdu rizikuojame nepastebėti to, kas nauja mūsų pačių išgyvenamame momente. Juk ir totalitarizmą ji savo laiku įvardino kaip visiškai naują, tironijų istorijoje analogų neturinčią valdymo formą. Kaip pasinaudoti filosofija, kad ji užvestų ant tiesos kelio, bet nesumenkinti didžiųjų idėjų per skubėjimą ir norą pritaikyti jas mūsų pačių tikrovei paaiškinti?

Žmonės rodė ypatingą susidomėjimą Arendt idėjomis ir anksčiau, kai 2006 m. inicijavome Arendt centrą, o pastaruoju metu dėmesys labiausiai susitelkia į Arendt totalitarizmo ištakų analizę ir, mano manymu, dažnai yra klaidingas ir klaidinantis. To priežastis – JAV nėra nei totalitarinė, nei fašistinė valstybė (bent jau ne šiuo metu), kaip mėgstama kalbėti, „pritempiant“ Arendt mintį prie politikos aktualijų. Šia prasme ne tik klaidinama visuomenė, bet nuvertinama ir suprimityvinama pati mintis. Esant tokiam neužtikrintumui, įdomiau ir sąžiningiau būtų iš naujo apsvarstyti totalitarinės santvarkos elementus, kuriuos Arendt išskyrė savo knygoje Totalitarizmo ištakos. Ji nepateikia paprasto atsakymo į klausimą, kas tapo totalitarinės santvarkos priežastimi. Priežastys yra kompleksinės. Visgi, kaip teisingai pastebėjote, ji įvardija, kad totalitarinei santvarkai būdingas radikalus naujumas. Tada galima kelti klausimą: kokie veiksniai sudaro sąlygas rastis radikaliai naujai visuomenės santvarkai?

Hannah Arendt

Vienas iš elementų, kuriuos Arendt išplėtojo savo 1950–1955 m. rašytuose esė, yra vienišumas. Manau, ši idėja sulaukia daug atgarsio ir šiandieniame pasaulyje. Arendt skiria vienišumą nuo izoliacijos ir vienatvės. Vienatvei reikia paprasčiausio buvimo su savimi. Tačiau toks buvimas vienatvėje reiškia ne atsiribojimą nuo pasaulio ar pramogavimą, bet aktyvų dialogą su savimi, kaip įvardija Arendt – dialogą „dviese viename“. Izoliacija yra būklė, kuri dažniausiai patiriama diktatūros ar tironijos sąlygomis ir yra susijusi su politine gyvenimo sritimi. Tai situacija, kurioje žmogus negali veikti, nes šalia nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų veikti kartu, kitaip tariant, nėra galimybės kurti bendro gyvenimo prasmių. Tuo tarpu vienišumą gimdo ne tik nesugebėjimas prasmingai veikti pasaulyje su kitais, – tą būtų galima iš dalies kompensuoti siauroje privačioje srityje, – bet nereikalingumo pojūtis, kai ne tik nepriklausome pasauliui, bet ir nerandame jame sau vietos bei prasmės. Arendt teigia, kad vienišumas, kuris dažnai patiriamas gyvenimo pabaigoje arba yra ribinė, visuomenės atstumtųjų sluoksnių patirtis, tapo masiniu modernių visuomenių reiškiniu, kai ištisos žmonių masės jaučiasi gyvenančios beprasmybėje.

Šio reiškinio priežastys yra daugialypės ir sudėtingos (vadinasi, kokia nors politinė strategija jos veikiausiai ir neišspręs). Mano manymu, ant kelio gana tiksliai užveda Maxo Weberio knygoje Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia skyriuje apie kalvinizmą plačiai išdėstyta vienišumo analizė (skyrius „Asketinio protestantizmo profesinė etika“), kurioje kalbama apie predestinacijos teorijos poveikį. Juk pagal šią teoriją žmogus nekontroliuoja ir negali pakeisti savo likimo. Nepriklausomai nuo tikėjimo, dvasinės nuostatos ir veiksmų, žmogus lyg ir negali pakeisti savo lemties, todėl niekas, nei aplinkiniai, t. y. šeima, draugai ar kunigas, jau nekalbant apie jį patį, negali jam padėti. Kokia prasmė lemties akivaizdoje bandyti kovoti dėl šio pasaulio? Žmogus jaučiasi visų apleistas, nes joks ryšys neturi nepaprastos ir viską galimai keičiančios prasmės. Tuomet prasmingu tampa Dostojevskio klausimas, kurį jis iškelia Ivano lūpomis Broliuose Karamazovuose: kokia yra visos pasaulyje egzistuojančios kančios, pavyzdžiui, vaikų kančios, prasmė? Izoliacija reiškia prarasti ne pasaulio prasmę, bet galimybę veikti jame. Tuo tarpu jausmas, kad pasaulis ir jame vykstantys dalykai neturi jokios prasmės, gimdo vienišumą. Stiprus vienišumo jausmas atliepia žmogaus poreikį ieškoti prasmės ir taip sukuria terpę naujiems modernaus pasaulio politiniams, religiniams, socialiniams judėjimams, kurie žada suteikti prasmės prieglobstį ir susieja ją su rasiniu, religiniu, klasiniu ar kokiu nors kitu saistančiu bruožu. Atradus šį prieglobstį, prasmės sistemą masės ims ginti bet kokiomis priemonėmis (žudymas, persekiojimas, įkalinimas, kankinimas), nes ji tampa pamatine tapatumo dalimi. Pasak Arendt, prasmės stabilumas arba fikcija pradedami vertinti labiau už nuoseklumo stokojančią ir sujauktą tikrovę. Prasmė suteikia prieglobstį nuo vienišumo, tad fikcijos gynimui pavyksta sutelkti milžiniškas pajėgas.

Aš nemanau, kad mūsų laikų grėsmė yra totalitarizmas. Arendt yra tiksliai pastebėjusi, kad praeities iššūkiai veikiausiai nebus ateities kartų grėsmės. Tačiau XXI a. galime stebėti Arendt išskirtų totalitarizmui būdingų elementų raišką – vienatvę, fikcijų poreikį ir pasidavimą joms, fakto ir tiesos statuso praradimą ar masinių judėjimų iškilimą. Visa tai gali vesti naujo, mums dar nežinomo, galimai tragiško virsmo linkme, panašiai kaip XX a. nutiko su totalitariniais režimais. Tad, sakyčiau, gilintis į Arendt mintį šiandien yra prasminga, bet ne dėl to, kad jos išdėstyti prie totalitarinio viešpatavimo atvedantys žingsniai padėtų nustatyti, kuriame kelio į totalitarizmą taške esame mes, bet dėl to, kad ji atkreipė dėmesį į elementus, sudarančius prielaidą naujam, pasaulį radikaliai transformuojančiam politiniam virsmui, kuriam žmonija buvo nepasiruošusi.

Paminėjote vienišumą. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos atrodo, kad būtent pokario karta susidūrė su radikaliausia vienišumo forma. Štai ir pati Arendt buvo priversta bėgti, palikti savo gyvenimą ir namus, ilgą laiką gyventi už politinio gyvenimo ribos, nes 1937–1950 m. ji buvo pabėgėlė be pilietybės. Nepaisant visko, ji niekada neprarado vilties, kad politinis, t. y. bendras pasaulis yra prasmingas ir kad už jį reikia kovoti. Kaip manote, ar šis optimizmas yra jos politinės minties dalis, ar tiesiog žmogiškojo charakterio bruožas?

Manau, kad čia svarbūs abu veiksniai. Ji yra parašiusi be galo emocingą esė „Mes, pabėgėliai“, kuriame kalba pabėgėlių vardu. 1940 m. ji buvo suimta ir patalpinta į Gurso internuotųjų stovyklą Prancūzijoje, iš kurios pabėgo, nors didžioji dauguma kartu su ja buvusių internuotųjų buvo išvežti į Aušvicą. Galiausiai ji atsidūrė Amerikoje. Klausimas, kaip ji išlaikė optimizmą? Viena vertus, tai žmogiškosios dvasios stiprybė. Kita vertus, tai vienatvė, apie kurią jau trumpai užsiminiau ir kuri reiškia gebėjimą palaikyti dialogą su savimi pačiu. Ne kiekvienas gali gyventi su savo mintimis, bet Arendt tą sugebėjo ir praktikavo. Kaip rodo jos dienoraščiai, ji visą laiką mąstė ir diskutavo su savimi, nuolat žymėdavosi idėjas, jas vystydavo ir performuluodavo, ir tokia diskusija su savimi idėjų pavidalu trukdavo ištisus mėnesius. Būtina paminėti ir dar vieną dalyką, tai – bičiulystės. Turiu pripažinti, kad Arendt korespondencija leidžia ypatingu būdu pažvelgti į jos pasaulį ir daug pasako apie ją pačią. Per laiškus ji plėtojo dialogą ir su savimi, ir su kitais. Arendt nelaikė mąstymo filosofų prerogatyva. Jos nuomone, visi turi gebėjimą mąstyti, bet ne kiekvienas pasirenka mąstymą.

Daugelis, būdami vieni, veikiau užsiims bet kuo, tik ne diskusija su savimi. Taip yra dėl to, kad kartu su mąstymu ateina ir savo pamatinių įsitikinimų „užklausimas“, juk patys su savimi svarstome pirmiausia tuos dalykus, kurie labiausiai rūpi mums patiems. Būtent taip reikia suprasti jos žymųjį posakį, kad nėra pavojingų minčių, pats mąstymas yra pavojingas, nes išklibina tikrumo dėl esamo pasaulio ir savęs jausmą. Jei žmogus nepraktikuoja mąstymo, tada jam reikalingos gairės, kurias teikė tradicija, religija, moralės normatyvai. Jų dezintegracija XIX–XX a. iš naujo ir labai aktualiai iškėlė klausimą, į ką gi atsiremti veikiant, jei neturime įpročio vienatvės išnaudoti vidiniam dialogui? Ir taip grįžtame prie to, apie ką jau kalbėjome – pasidavimo judėjimams, ieškant naujų, pasaulį stabilizuojančių atskaitos taškų.

Hannah Arendt

Dažnai kalbama apie filosofo ir piliečio gyvenimo būdo nesuderinamumą. Kaip jums atrodo, ar tarp filosofijos ir politikos esama neišsprendžiamos įtampos?

Prie šio klausimo galima prieiti per skirtingas perspektyvas. Pradėsiu nuo Arendt. Ji manė, kad filosofija kelia milžinišką grėsmę politiniam pasauliui. Filosofija ieško tiesos, ji tiesą paverčia pamatine problema, per kurios prizmę žvelgiama į pasaulį. Tuo tarpu politinis pasaulis, kaip ji taikliai išdėsto esė „Tiesa ir politika“, niekada nepalaikė gerų santykių su tiesa. Pats akivaizdžiausias būdas suprasti šį teiginį yra tas, kad politikai meluoja. Visais laikais. Kiek mažiau akivaizdi mintis, kad politika susijusi su nuomonėmis ir argumentais, o ne teigimu, todėl filosofija visada lieka iki galo nepatenkinta politiniu pasauliu. Antai Platoną ši įtampa vertė svarstyti apie filosofo-karaliaus idealą.

Be abejo, šiandien turėtume kalbėti apie ką kita. Šiandien idealas siejamas su „vadybininkų elitu“, kurį turėtų sudaryti gerai išsimokslinusiųjų sluoksnis, disponuojantis ekspertinėmis žiniomis apie tai, kaip veikia ekonomika, vidaus politikos kryptys ir geopolitinės srovės. Kitaip tariant, elitas bando įtikinti polį, kad jie geriausiai moka tvarkyti politinį pasaulį ir nuolatos žada šį pasaulį pagerinti, – tai iš esmės klaidingas politikos suvokimas. Arendt mums nuolatos primena, kad bet kokia pretenzija kalbėti apie tiesą politikoje turi tironijos potekstę. Politinis pasaulis yra esmiškai įvairus ir čia įvairovės negalima redukuoti į skirtingą statusą, patyrimą, religiją, lytį ar odos spalvą – tikroji įvairovė apima skirtingas pamatinių politikos idealų interpretacijas, skirtingus įsivaizdavimus ir idėjas, kaip ir ko turėtume siekti, kas mums svarbu ir t. t.

Įtampa tarp idėjos ir praktikos sudaro dar vieną šios problemos sluoksnį. Imkime liberalizmo idėjas. Skirtumas ir įvairovė yra liberalios minties pagrindas, tačiau atrodo, kad praktikoje liberalai jaučia didžiulę panieką realiam idėjų pliuralizmui. Būtent šį tironišką imperializmo elementą šiandien demonstruoja laisvės idėjos propaguotojai. Mumyse tebėra gajus įsitikinimas, kad privalome turėti pamatinius [politinius] sutarimus dėl tiesos, kad mūsų tiesa turi ir gali būti visų tiesa. Tačiau pagal Arendt, tai klaidinga mąstymo apie politiką prielaida. Būtent šiame kontekste atsiskleidžia jos dėmesys privatumui. Šiandien privatumas yra netoleruojamas, siekiama politiškai nuspręsti viską, pavyzdžiui, kaip turite auginti ir auklėti vaikus. Tačiau jeigu nuoširdžiai norime apginti žmonių teisę į pasirinkimą ir kartu įvairovę, kaip tik turėtume ginti privatumą, – tą ji ir bandė padaryti savo ypač kontraversiškame esė Reflections on the Little Rock. Jame Arendt kalba apie pamatinę privataus žmogaus teisę patiems auklėti savo vaikus. Politikoje dažnai linksniuojamas pliuralizmas kaip tik ir yra atspindys tos įvairovės, kuri skleidžiasi privačioje erdvėje, o toje erdvėje visi esame skirtingi ir unikalūs. Tai ir yra tikroji politikos paskirtis. Todėl politiškai primesti tiesą kaip ypatingą idėją ar praktiką iš esmės keltų grėsmę pačiai tiesai.

Tiek JAV, tiek Europoje vėl iškyla naujojo antisemitizmo klausimas. Arendt skyrė antisemitizmą kaip prietarą nuo antisemitizmo kaip ideologijos ir politinės strategijos. Kaip jūs vertinate dabartinę situaciją?

Nauja antisemitizmo banga kelia didžiulį susirūpinimą, bet vėlgi, svarbu nepasiduoti pagundai mąstyti deterministiškai, tiesiog tęsiant XX a. istorijos pasakojimą. Imkime kad ir Viktoro Orbano pavyzdį. Akivaizdu, kad jis dažnai pasitelkia antisemitinę kalbą, ja remiasi visa jo rinkimų kampanija, bet kartu jis yra didelis Izraelio valstybės bei žydų organizacijų pasaulyje rėmėjas. Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinį JAV prezidentą. Toks politiniame lygmenyje iškylantis antisemitizmas, kuris kartu yra pro-izraelietiškas, yra naujas reiškinys, kuriam būtina skirti dėmesį.

Kitas naujas dalykas – antisemitizmas ir rasizmas perima įvairovės ir pliuralizmo idėjas ir jas pritaiko sau. Pavyzdžiui, prancūzų rašytojas Renaud Camus savo knygoje Didysis pakeitimas (The Great Replacement) remiasi kaip tik įvairovės paradigma ir teigia, kad prancūzų tauta turi teisę į egzistavimą lygiai taip pat, kaip ir visos kultūros, kad jai būdingas toks pat unikalumo elementas kaip afrikiečių, japonų ar Polinezijos kultūroms, kurias buvo siekiama apsaugoti nuo Vakarų hegemonijos. Jo idėjos buvo įkvėptos 1950–1990 m. laikotarpio antropologinių tyrimų. Didžiajame pakeitime Camus kalba apie musulmonų grėsmę, bet anksčiau jis tą patį kalbėjo apie žydus, kurie savo laiku buvo vaizduojami kaip kosmopolitai, keliantys grėsmę prancūzų kultūrai. Tad idėjas apie „didįjį pakeitimą“ jis taiko tiek žydams, tiek musulmonams – dviem kultūroms, kurios dažnai suprantamos kaip esančios opozicijoje viena kitai. Vis dėlto šios dvi antisemitinės ir antimusulmoniškos nuostatos veikia viena šalia kitos kaip svetimo baimės formos. Tai, kas vyksta šiandien, būtent ir yra politinis manipuliavimas prietarais kaip akstinas pasakyti – mes priklausome, o jūs – ne.

Lyginant su JAV – situacija yra ir paprastesnė, ir kartu sudėtingesnė. Amerika visada buvo emigrantų šalis, kurios traukos centrą sudaro idėja, kad čia gali pritapti visi ir kiekvienas. Todėl kai sakome, kad kažkas dėl savo savybių čia negali (ir negalės) pritapti, tai skatina suabejoti pačia Amerikos idėja.

Negalima nepaminėti ir dar vieno dalyko. Tiek rasizmas, tiek antisemitizmas šiandien turi būti suprantami kaip reakcija į elitistinį kosmopolitizmą, kuris teigia, kad visi turime tapti pasaulio piliečiais. Galimas daiktas, kad didelė dalis žmonių tam nesutverti. Vieniems rūpi aprėpti kuo daugiau pasaulio, kitiems svarbu priklausyti mažoms bendruomenėms, pavyzdžiui, slidinėjimo, boulingo ar šachmatų klubui, dar kitiems – save suvokti kaip tam tikros religinės grupės ar tautos dalį, pagaliau visi šie dalykai nebūtinai vienas kitą nusveria.

Arendt tautinę valstybę suvokė kaip pavojingą ir neįgyvendinamą projektą. Ji manė, kad tautinės valstybės taps praeities dalyku, nes tautinė valstybė reiškia, jog vienai grupei suteikiamas išskirtinis statusas visų kitų atžvilgiu, taigi mažumos įgauna antrarūšių piliečių statusą. Tuo tarpu politinė bendrija reiškia visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienas kitą. Totalitariniu elementu tautinė valstybė tampa būtent todėl, kad mažumų klausimas neišvengiamai tampa svarbiausia politine problema. Atsidūrusios žemesnėje pozicijoje (ar bijodamos joje atsidurti), mažumos ima reikalauti, kad valstybė siektų liberalios valstybės idealo, o tai reiškia daugumai tenkančių privilegijų nužeminimą. Dauguma į tokius reikalavimus gali reaguoti keliais būdais: pirmiausia, ji gali siekti asimiliuoti mažumą, ją išvyti arba sunaikinti. 1930-aisiais asimiliacija buvo neįmanoma, jai nebūtų pasidavę nei patys žydai, nei, atvirai kalbant, to troško ir pačios daugumos. Buvo bandyta juos išstumti, bet niekas nenorėjo prisiimti tokios masės žmonių, ir tai atvedė prie kito žingsnio – fizinio sunaikinimo.

Kokia yra įmanoma alternatyva tautiniam suverenumui, jei vis dėlto norima išlaikyti demokratiją kaip savivaldą garantuojančią valdymo formą?

Arendt sprendimas, kurio link ji veda, bet neišskleidžia nuosekliai kaip savarankiškos temos, yra federalizmas. Pagrindinė idėja yra paprasta – ne telkti suverenitetą, o jį išskaidyti. Tikrovėje tai reiškia vietinių savivaldos centrų dauginimą su pakankamai aptakia, bendro pobūdžio federacine forma. Šios idėjos linkme kreipia ir Amerikos politinė istorija, kuri buvo sumanyta ne kaip demokratinė santvarka, o kaip konstitucinė federacinė respublika. Ir čia svarbus kiekvienas iš mano pateiktų būdvardžių, nes jie sukuria daugialypę sistemą, kurioje veikia vienas kitą balansuojantys politinės galios centrai. Konstitucinė santvarka numato bendras valstybės valdymo gaires, centrinė valdžia disponuoja labai ribota galia; tada yra valstijų, apygardų ir vietos valdžios. Atitinkamai, čia nėra vieno suvereno, kuris galėtų iškilti virš visų kitų valdžių ir kurio galia būtų neribojama, o balsas galutinis. Federalinė valdžia neturi nei teisės, nei galios priimti galutinius sprendimus, nes juos gali užginčyti ir blokuoti valstijos ir atvirkščiai.

Būtina pastebėti, kad Arendt kaip tik JAV pavyzdžiu mąstė apie Izraelio ir Palestinos problemą. Ji pasisakė už bendros valdymo formos nustatymą, bet realiai valdyti save galėtų ir turėtų atskiros žydų ir palestiniečių bendruomenės. Be abejo, to neįvyko. Tačiau kaskart įsiplieskus naujai revoliucijai, Arendt kaip tik kreipė dėmesį į faktą, kad realūs pokyčiai prasideda būtent nuo vietinių saviorganizacijų, tokių kaip įvairios tarybos bei komitetai. Todėl idėja, kad valdžia organizuojasi iš apačios ir kartu negali nevaldomai plėstis kitų galios centrų sąskaita, nėra vien idealas, jos apraiškas aiškiai matome istorijoje.

Arendt mąstyme nuolat kartojasi kalbos ir politikos temos. Kalba nėra tik melo šaltinis, leidžiantis paslėpti tikruosius politinius motyvus, bet ir tiesos galimybė. Šiandien kalba skaldo piliečius, o politikai meluoja, bet pagauti meluojant nejaučia nei gėdos, nei susiduria su melo pasekmėmis. Ar šiandien įmanoma prasminga vieša, politinė kalba, kuri, pasak Arendt, kuria bendruomenes, o ne jas skaldo?

Vienintelė prasmingos kalbos prielaida yra sąžiningumas sau, diskutuojant su kitu, arba geranoriškumas, noras įsiklausyti į kalbą, o ne jos pagalba sunaikinti priešą. Arendt kalbą laikė viena pamatinių politinės veiklos formų. Ji klausė: ar kalbėdami apie teisingumą ir dievobaimingumą galime tapti teisingesni ir pamaldesni? Į šį klausimą ji atsako teigiamai. Mes negalime primesti teisingumo, – pastaruoju metu žmonės sunkiai atsispiria šiai pagundai. Esmė ta, kad kalba mums atveria pasaulį iš naujo, per naujas perspektyvas, dėl to svarstydami, kas yra teisingumas, tikrai galime geriau jį suprasti ir atitinkamai tapti teisingesni. Vis dėlto jūsų klausime glūdi ir kita intencija – klausimas apie tai, kaip įmanomas prasmingas viešas politinės kalbos diskursas. Politinėje erdvėje egzistuoja gili poliarizacija, žodžiai virto ginklais, faktai redukuojami į nuomones, o erdvės laisvam ir sąmoningam dialogui gerokai susitraukė. Tą patvirtina kritika, kurios dažnai sulaukiu iš savo paties bendraminčių bei kolegų, kurie neretai mane ir Centrą kritikuoja už tai, kam suteikiame viešą platformą kitaminčiams. Jų įsitikinimu, viešoji erdvė turėtų būti panaši į kovos lauką, o mes esą turėtume pasirinkti „komandą, už kurią žaidžiame“. Tad klausimas, ar dar egzistuoja prasmingos viešos kalbos erdvė, yra tikrai prasmingas.

Galima pamėginti į viską pažvelgti architektūriškai – ieškant naujų ir netikėtų erdvių, kuriose bendras ir įvairus pasaulis gali atsispindėti prasmingai. Tačiau teks susitaikyti ir su tuo, kad žodžiai visada tam tikru mastu bus pasitelkti kaip ginklas. Melas savaime nėra jokia naujiena, atsiradusi su socialiniais tinklais ar šios kartos politikais. Be abejo, esame šiek tiek kitokioje padėtyje negu gyvenusieji prieš tūkstančius metų. Melas yra tapęs (fikcinio) pasaulio kūrimo priemone. Ideologiniai XX a. judėjimai kaip tik ir yra melo pagalba statomo fikcinio pasaulio išraiška, be to, jie parodė, kiek galios ir poveikio šis melas gali įgauti. Todėl turėtume ieškoti atsakymo į klausimą, ką daryti, kad žmonės mažiau pasiduotų tokio pobūdžio fikcijoms.

Daug vilčių teikia atsitiktinio dalyvavimo idėja, kurią praktikuoja JAV teismai ir kuri, mano galva, yra svarbiausia šiuo metu JAV egzistuojanti politinė institucija. Kiekvienas pilietis per savo gyvenimą turi pareigą dalyvauti prisiekusiųjų teisme. Bylos sprendimas priklauso nuo 12 asmenų, kurie būdami radikaliai skirtingi ir svetimi vienas kitam, privalo susėsti kartu viename kambaryje ir diskutuoti, argumentuoti, o galiausiai – kartu nuspręsti. Ir tas sprendimas turi milžinišką svorį, nes gali realiai pakeisti teisiamojo likimą, pasiųsti jį į kalėjimą ar net mirtį. Dėl panašios priežasties Arendt ypač palaikė miestų tarybas ir susirinkimus kaip politinės savivaldos formą, nes čia esminis vaidmuo tenka dialogui ir argumentavimui. Dabar, kai demokratija yra redukuota į periodinį balsavimą nacionaliniuose rinkimuose, visus einamus politinius klausimus deleguojant ekspertams bei telkiant centrinės valdžios centrus, nenuostabu, kad praradome politinės kalbos įgūdžius ar veikiau intelekto raumenį, kuris leistų prasmingai kalbėtis ir kartu su nepažįstamaisiais ieškoti bendrų sprendimų.

Roger Berkowitz – Hannah Arendt politikos ir humanitarinių studijų centro prie Bardo koledžo Niujorke steigėjas ir akademinis direktorius, politikos ir žmogaus teisių studijų profesorius, tyrinėja teisingumo idėją ir praktiką. Straipsnių ir knygų apie teisingumą autorius ir sudarytojas, Centro leidžiamo žurnalo HA: The Journal of the Hannah Arendt Center vyriausiasis redaktorius. Jo straipsniai „Reconciling Oneself to the Impossibility of Reconciliation: Judgment and Worldliness in Hannah Arendt‘s Politics“ ir „The Power of Non-Reconciliation – Arendt’s Judgment of Adolf Eichmann“ padėjo plėtoti Arendt minties studijas, atskleidžiant susitaikymo reikšmę politikai. Leidinių The New York Times, Bookforum, The Chronicle of Higher Education, The Paris Review Online, Democracy: A Journal of Ideas, The American Interest, LA Review of Books bendradarbis. 2019 m. buvo apdovanotas Heinricho Böllio fondo įsteigta Hannos Arendt vardo premija už politinio dialogo vystymą ir naują požiūrį į svarbiausius dabarties klausimus idėjų kontekste.