„Gyvatėlės“ manevrai, elektromagnetinės bangos ir kiti lazerio reikalai: kokios Lietuvos kariuomenės galimybės kariauti naktį

Tokiais ir panašiais klausimais vedinas nuvykau į Vilniaus pakraštyje įsikūrusią įmonę, gaminančią pakankamai unikalią įrangą.

Sėkmingus žmones išskiria aistra. Aistra savo sukurtam verslui. O sėkmingiausius – dar ir aistra verslo aplinkai. Turiu galvoje ne tik šiek tiek mados dalyku tapusią „Verslo socialinę atsakomybę“ ar tiesiog „teisingą atlygį savo darbuotojams“. Tai yra daugiau požiūris ir nuostata „man svarbu, kaip ir ką aš darau ir kaip tai atsilieps šaliai, kurioje aš vykdau savo pagrindinę veiklą“.

Bendraudamas su buvusiais Specialiųjų operacijų pajėgų kariais, kurie dirba minėtoje įmonėje, neišgirdau nei karto „Mes stengiamės parduoti savo produktą, todėl...“, tačiau daugybę kartų girdėjau „Ukrainoje priešas panaudojo šią technologiją, todėl manome, kad Lietuvos sąlygomis pritaikę štai šį produktą turėsime XX rezultatą“. Apskritai, visą pokalbį lydėjo motyvas „Jeigu Lietuvoje prasidės karinis konfliktas, manome, kad mes galėtume...“. Ir tai tuomet, kai įmonės pardavimų geografija neapsiriboja nei Lietuva, nei Europa, nei Šiaurės Amerika. Tuo tarpu vienas iš įmonės vadovų, aktyvus Šaulių sąjungos narys, savo mintis dažnai pradėdavo „Mes šauliuose pasitarėme ir...“.

Tikriausiai daug nepasakosiu apie technologinę įrangą, kurios dalies pavadinimų ar procesų neišmanau („molekulinio pluoštelio epitaksija“...), neaprašinėsiu įmonės ir jos specialistų pasiekimų medicinos lazerių ir diagnostinių produktų srityje, tačiau žengsiu tiesiai prie gynybos produktų asortimento su konkrečiais pavyzdžiais ir išvadomis, kurios būtų įdomios skaitytojui. Pasistengsiu ir atsakyti į klausimą – ką tai duoda Lietuvos gynybai?