Žinoma, taikliųjų šaulių terminą galime atrasti dar 18-me amžiuje. Dažniausiai jais tapdavo patyrę medžiotojai, kurie galėdavo priešo rikiuotėje išskirti labiausiai trokštamus taikinius ir juos naikinti taiklia paviene ugnimi. Ypatingą postūmį taikliajam šaudymui suteikė Alfredo Nobelio išrastas bedūmis parakas, o Peterio Paulo Mauserio šautuvai G98 buvo taiklūs – ypatingai aprūpinus juos gera optika. Pagal tų laikų skaičiavimus, vidutiniškai vokiečių snaiperis galėdavo nukauti iki 40 priešų, kol pats buvo likviduojamas pėstininkų, artilerijos ar kito snaiperio. Dabartinėje karyboje snaiperis ir taiklusis šaulys – stipriai skirtingos sąvokos, tiek pagal taktiką, įgūdžius, tiek pagal savo vietą dalinio struktūroje, tačiau dėl paprastumo, toliau tekste, šaulį galintį šaudyti toli vadinsime tiesiog snaiperiu.
Snaiperiams (priminsiu, pradžioje tai buvo medžiotojų patirtį turintys kariai) reikėjo mokėti ne tik paleisti kulką į tolimą taikinį. Itin svarbus buvo gebėjimas maskuotis, ilgai laukti vienoje pozicijoje, arba atvirkščiai – pakankamai dažnai ir nepastebėtai tas pozicijas keisti, kad nebūti identifikuotam priešo. Vienas iš tokių buvo Francis Pegahmagabow.
Gimęs maždaug 1890 metais (registracijos dokumentai nerasti), tiek motinos, tiek tėvo neteko dar būdamas kūdikis. Shawanagos rezervate, kuriame gyveno dalis vietinių indėnų, sąlygos buvo skurdžios, todėl Francis, kurio vietinis vardas buvo Binaaswi („Tolyn pučiantis vėjas“) nuo pat vaikystės daug medžiodavo, žvejodavo, laiką leisdavo gamtoje.
O tada prasidėjo karas ir Francis paskubėjo užsirašyti savanoriu. Po mokymų Kvebeko provincijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje, į frontą jis patenka 1915 metų pavasarį. Eilinė diena apkasuose buvo persmelkta dūmų, prakaito, ekskrementų, šlapimo, pūvančios žmogienos, anglies, salietros kvapų. Taip pat vokiečių dujų atakų, bakterijų, sugedusio maisto, drėgmės, ausų būgnelius draskančios artilerijos, atrodo nesustojančio kulkosvaidžių kalenimo, nešvarių tvarsčių, pūliuojančių kojų, žiurkių, kirmėlių, vabalų ir numirėlių. Kartais juos buvo galima atkasti tiesiog po savimi, apkase.
Tiesa sakant, Franciui tas ypatingai nemaišė. Pastebėjusi jo talentą taikliai šaudyti ir nepastebėtam įveikti priešo kliūtis, vadovybė jį paskyrė taikliuoju šauliu, dėl ko vėliau labai džiaugėsi – nukautų priešų skaičius didėjo kiekvieną savaitę.
Jau 1915 metų rugpjūtį Francis gauna jaunesniojo kapralo laipsnį, o 1916 metų pradžioje dalinio vadas teikia prašymą apdovanoti jį medaliu „Už nepriekaištingą tarnybą“. Atrodo, karo meto smulkmena, tačiau žinant, kad Francis Pegahmagabow net nebuvo Kanados pilietis ir buvo laikomas antrarūšiu žmogumi, pasiekimas laikomas pakankamai įspūdingu. Nors šio apdovanojimo Francis negavo, tačiau buvo vienas iš pirmųjų 78 Kanados karių apdovanotų Kariniu Medaliu (Military Medal). Pats Francis tikėjo, kad jį saugo protėvių dvasios ir visur nešiojosi savo asmeninį amuletą. Tačiau net tai kario neapsaugojo ir 1916 metų pabaigoje, po kojos sužeidimo Somos mūšyje jis pateko į karo ligoninę.
Kas kitam kariui būtų laikinas atokvėpis nuo karo baisybių, mūsų herojui tapo tikra kančia – užvertęs vadovybę prašymais grąžinti į aktyvią tarnybą jis savo pasiekė ir 1917 metų gegužę grįžta į dalinį, kur tęsia efektyvią priešo karių „medžioklę“, o tų pačių metų rudenį, turėdamas kapralo laipsnį dalyvauja garsiajame Pašendeilo mūšyje.
Francis kariavo išsijuosęs–nukautų priešų skaičius augo, krūtinę papuošė dar du apdovanojimai, niekas geriau nepristatydavo karinių įsakymų ir žinučių, kartais net itin sunkiomis sąlygomis (užtveriamoji priešo ugnis, dalinis apsupimas, svetimi snaiperiai..).
Tačiau prasirgtas plaučių uždegimas, antisanitarinės sąlygos ir svarbiausia – traumuojanti aplinka paveikė ir mūsų „nesugaunamą snaiperį vaiduoklį“. Jis išties atrodė kaip vaiduoklis: purviname mūšio lauke nuaidėdavo šūvis ir snaiperis taip pat nepastebimai dingdavo, tačiau tuo pat metu prasidėjo nesutarimai su vadovybe, Francis jautė, kad pradeda nebesuvaldyti savo emocijų ir buvo pasiųstas gydytis į Didžiąją Britaniją su diagnoze „išsekimo psichozė“.
Pakankamai greitai baigėsi karas ir Francis grįžo į gimtąją Kanadą. Kaip lygus su lygiais su kovos draugais kovojęs apkasuose, grįžęs į Tėvynę jis vis dar susidurdavo su paniekinančiu požiūriu į jo tautos žmones, todėl visą likusį gyvenimą paskyrė politinei ir lygių galimybių veiklai propoguoti. Šešių vaikų tėvas apleido šį pasaulį 1951-aisiais.
Jo „sąskaitoje“ – 378 likviduoti priešai, tai yra bene didžiausias rodiklis Pirmojo Pasaulinio karo frontuose.
