Chuliganas, augęs „šulininiame kieme“
Būsimasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gimė Sovietiniame Leningrado mieste 1952 metais spalio 7 dieną. Visoje šalyje vyravo agresija ir skurdas, nes buvo praėję tik aštuoneri metai po Leningrado blokados. Nacių daliniai atskyrė Leningradą nuo likusio pasaulio ir ten prasidėjo badas. Nuo maisto nepritekliaus ir šūvių mirė daugiau nei milijonas žmonių. Vladimiro Putino tėvai, Marija ir Vladimiras, buvo vieni laimingųjų, išgyvenę šią blokadą. Iki susilaukiant Vladimiro Putino, jo tėvai buvo praradę du vaikus ir savo sveikatą, todėl šis sūnaus gimimas šeimai buvo tarsi stebuklas. Jie labai mylėjo savo sūnų. Tai įrodo įvairios prabangios dovanos. Pirmokas Vladimiras turėjo rankinį laikrodį, kuris tuo metu buvo retas, brangus aksesuaras, o studijų metais tėvas jam padovanojo ir savo automobilį.
Putinas užaugo poblokadiniame Leningrade, vietinių vadinamame „šulininiame kieme“, kuriame netrūko girtuoklių ir šiukšlių. Putinų šeima gyveno viename kambaryje buto, kuris buvo padalintas kelioms šeimoms. Sąlygos buvo prastos. Maža virtuvėlė buvo koridoriuje, kuria dalinosi keturios šeimos. Tualetas buvo laiptinės dalyje. Nešildomas. Gyventojai prausdavosi užsikaitę vandenį ant viryklės. Apsipildavo juo pasilenkę virš tualeto. Vladimiro tėvas dirbo vagonų gamykloje. Mama – įvairius nekvalifikuotus darbus.
Jaunojo Putino mokslai nežavėjo. Biografams jis mėgo save pristatyti kaip gatvės chuliganą. Sunku nuspėti, kas tiesa, o kas melas, tačiau tiek Vladimiras Putinas, tiek jo keli vaikystės draugai pasakojo ne vieną istoriją, kuomet jis įsiveldavo į muštynes. Niekas negalėjo prie jo kabinėtis, nes šis kaip mat primušdavo savo oponentą. Jaunasis berniukas į bet kokią provokaciją reaguodavo muštynėmis. Putinas rašytojams save apibūdino kaip šiurkštų, smurtaujantį žmogų, kuris sunkiai tvardosi.
Būdamas dešimties ar vienuolikos metų, būsimasis šalies vadovas pradėjo ieškoti vietos, kur galėtų tobulinti muštynių įgūdžius. Jis pradėjo lankyti savigynos imtynes (dzido, karate ir tradicinių imtynių mišinys). Ši sporto šaka įskiepijo jam discipliną ir iš chuligano jis tapo sunkiai ir tikslingai dirbančiu jaunuoliu.
Svajonės išsipildymas – KGB pareigūno darbas
Putinas nuo ankstyvos paauglystės svajojo tapti KGB pareigūnu. Septintajame dešimtmetyje slaptoji policija buvo suromantizuota specialybė. „Devintoje klasėje mane sužavėjo knygos ir filmai apie KGB, todėl pradėjau svajoti apie darbą ten“, – pasakojo Putinas savo biografams.
Sulaukęs šešiolikos metų Putinas nuvyko į KGB būstinę Leningrade ir pasakė, jog norėtų tapti šios organizacijos nariu. Jam atsakė, jog geriausias būdas pas juos patekti yra tarnauti kariuomenėje arba stoti į universitetą. Putinas, nors ir nebuvo pirmūnas mokykloje, staiga pradėjo uoliai ruoštis baigiamiesiems egzaminams. Visi buvo nustebę jo susikaupimu ir gebėjimu gerai baigti mokslus. Putinas į universitetą įstojo, o baiginėdamas studijas, gavo išsvajotą darbo pasiūlymą – dirbti KGB.
Didysis lūžis Putino karjeroje įvyko 1984 metais, kai jis metams buvo išsiųstas į Maskvos šnipų mokyklą. Vienas iš jo dėstytojų apibūdino Putiną kaip uždarą žmogų. Jį, beje, nelabai socialiu žmogumi vadino ir vidurinės mokyklos mokytojai.
Po metų, praleistų šnipų mokykloje, Putinas buvo paskirtas dirbti Rytų Vokietijoje. Ten su šeima jis praleido ketverius metus. Beje, Putinas iš pirmosios santuokos su skrydžių palydove Liudmila susilaukė dviejų dukterų (1985m., Leningrade jiems gimė dukra Marija ir Rytų Vokietijoje – Jekaterina). Putino žmonai Liudmilai Vokietija paliko gerą įspūdį. Jai vokiečiai atrodė kaip turtingi ir tvarkingi žmonės, tad Vokietijai susijungus ir Putinams grįžus atgal į Rusiją, Liudmila sunkiai taikėsi prie vargano Sovietų Sąjungos žmonių gyvenimo.
Sugriuvus Berlyno sienai, Rusijoje taip pat vyko dideli pokyčiai. Kūrėsi pirmosios prodemokratiškos tarybos, kurios pakeitė komunistų partijas. Į valdžią ėjo nauji politikai, buvo įvedinėjamos naujos taisyklės. Komunistų partijas siūlė pažeminti iki eilinės partijos statuso, o miestus valdyti pagal demokratijos principus.
Biografai, rašę knygą apie Putiną, taip iki galo ir nesuprato, kaip jis pakeitė darbą ir pradėjo dirbti Leningrado miesto tarybos vadovui ir vienam iš žinomiausių miesto demokratui Anatolijui Sobčiakui. Biografai, kurie buvo paskirti prieš Putinui tampant prezidentu parašyti apie jį knygą, įsitikinę, jog jo papasakota istorija yra išgalvota. Būsimasis Rusijos prezidentas teigė, jog dirbdamas Leningrado universitete, eidamas koridoriumi, A. Sobčiakas pamatė Putiną, užkalbino ir bekalbant pasiūlė jam kartu dirbti miesto taryboje.
A. Sobčiakas buvo politikas, kuris kalbėjo apie demokratiją, tačiau vis tiek išliko konservatyvių pažiūrų. Gali būti, jog jis pasirinko Putiną savo pavaduotoju, kad jaustųsi saugiau su vyru iš ginkluotųjų struktūrų. Putinas turėjo patirties dirbant užsienyje, o miestui reikėjo pagalbos ir pinigų iš užsienio.
Tuo metu KGB šnipinėjo demokratus. Jie sekė kiekvieną Boriso Jelcino žingsnį, taip pat ir kitų demokratinių politikų gyvenimus. Manoma, jog Putinas galėjo raportuoti KGB visas darbo detales su A. Sobčiaku. Kaip ir kada Putinas nutraukė ryšius su KGB nėra niekur užfiksuota.
Sovietų Sąjungos griūtis ir Putino įsiliejimas į politiką
1990-aisiais Sovietų Sąjunga išgyveno sunkius laikus. Ekonomika artėjo žlugimo link. Trūko maisto, buvo įvesti talonai. Miestuose kildavo riaušės. 1991 metais buvo bandyta pašalinti tuometinį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą, siekiant išvengti SSRS griūties. Perversmas nepavyko. SSRS sugriuvo, tačiau M. Gorbačiovas valdžios neteko. Konfliktai liepsnojo ir Baltijos šalyse. Sausio 13 dieną Vilniuje įvyko riaušės. Buvo atsiųsti rusų tankai konfliktą numalšinti. Kovo mėnesį tankai išvažiavo jau ir į Maskvos gatves. Birželio mėnesį žmonės išsirinko naują prezidentą – Borisą Jelciną. Maskva ir Leningradas pirmą kartą sukūrė mero pareigybes. Leningrade meru tapo A. Sobčiakas. Putinas tapo jo pavaduotoju. 1991 metų rugpjūčio mėnesį Rusijoje įvyko perversmas. Žlugo Sovietų Sąjunga ir Rusija tapo demokratiška valstybe.
Vladimiras Putinas tuo metu dirbo su Leningrado meru. Moteris, kuri ten dirbo, atsimena jį kaip žmogų, dirbantį tuščiame kabinete, kuriame stovėjo tik stalas. Jis iš pradžių kolegoms pasirodė kaip darbštus ir intelektualus žmogus. Vėliau nuomonė kiek pakito. Žmonėms jis atrodė kaip uždaras ir nepralaužiamas. Putinas biografams teigė, jog Sankt Peterburge bandė perimti kazino verslą, tačiau jam nelabai sekėsi. Daugiau jis nieko nepasakojo savo knygos rašytojams apie laikus, kai jis dirbo A. Sobčiakui.
Masha Gessen išsiaiškino, jog Putinui dirbant mero pavaduotoju, jis sudarė nemažai eksporto sutarčių (tiekė naftą, medieną, metalus ir kita mainais į maistą), tačiau šis maistas, kuris turėjo būti atgabentas į Leningradą, niekad ten nebuvo atvežtas. Beje, sutartyse buvo įrašyti milžiniški komisiniai: nuo 25% iki 50% JAV dolerių). Biografams pasiteiravus apie šias sutartis, Putinas pripažino, jog buvo įmonių, kurios taip ir nepristatė maisto, tačiau į teismą eiti, anot jo, nebuvo prasmės. Įmonės būtų tiesiog išnykusios. Biografams jis dieną prieš dar pasakojo, koks jis gali būti pagiežingas, jei kas nors mėgina jį apgauti, tad jiems buvo keista tikėti, jog jis sėdėjo ramiai, kai privačios įmonės pažeidinėjo kontraktus ir miestas liko be maisto atsargų.
Raportas apie nešvarius Putino darbelius buvo perduotas A. Sobčiakui. Buvo reikalauta atleisti Putiną, tačiau jis viską ignoravo. Kaip, beje, ignoravo ir B. Jelcinas, gavęs tą patį raportą. Vienintelis sureagavęs žmogus buvo vardu Jurijus Boldyveras (tuometinis Rusijos Federacijos Tarybos narys). Jis tikėjo, kad kažkas vagia iš Sankt Peterburgo žmonių. Jis pakvietė A. Sobčiaką į Maskvą pasiaiškinti. Jis surašė savo įvykių eigą. Nieko neįvyko. Istorija tuo ir užsibaigė. Kaip galima suprasti, Rusijos elitas buvo suinteresuotas turto grobstymu ir dalijimusi.
Knygos autorės pažįstamas, Sergejus Jušenkovas, dirbęs politikoje, kiek vėliau apie 2002 metus, protestavo prieš savo kolegas, kurie palaikė Putiną. Tad vieną dieną einantį nuo automobilio iki namų Maskvoje, jį pakirto keturios kulkos į krūtinę.
Sankt Peterburgo ekonomika buvo tragiška. A. Sobčiakas prarado populiarumą tarp žmonių, tad jis buvo išstumtas iš miesto mero pareigų. Tyrėjų komanda, atsiųsta iš Maskvos, pradėjo tyrimą dėl galimos korupcijos. Sąjungininkai apleido jį, o Putinas, kaip tyčia, gavo darbą Kremliuje. Borisas Berezovskis jį pakvietė eiti Prezidento nuosavybės valdymo tarnybos vadovo pareigas. Jis manė, kad Putinas neturi asmeninių kėslų, todėl bus nuolaidus ir drausmingas. B. Berezovkis žiauriai klydo.
Mistinė mirtis
Galimai bandydamas išvengti teisinės atsakomybės už padarytus darbelius, A. Sobčiakas 1997 metais būdamas prokuratūroje pareiškė, kad prastai jaučiasi. Jis buvo skubiai išvežtas į ligoninę. Per valstybinę šventinę dieną ir ilgąjį savaitgalį buvo pasirūpinta, jog A. Sobčiakas būtų nuskraidintas į Paryžiaus ligoninę. Išaušus pirmadienio rytui, niekas nesugebėjo vyro rasti jokioje Prancūzijos gydymosi įstaigoje. A. Sobčiakas porai metų dingo, apsigyvenęs Paryžiuje. Jis įsidarbino universitete ir net spėjo parašyti atsiminimų knygą. Po keleto metų vyras nutarė grįžti pas Putiną į Kremlių. Visgi neilgai trukus A. Sobčiakas buvo rastas viešbučio kambaryje negyvas. Buvo atlikti net du skrodimai. Jie parodė stiprų širdies smūgį. Kaliningrado prokuratūra pradėjo tyrimą dėl tyčinės žmogžudystės, tačiau po trijų mėnesių tyrimas buvo nutrauktas. Vienas A. Sobčiako draugas, žurnalistas Arkadijus Vaksbergas, Paryžiuje taip pat pradėjo tyrimą dėl jo mirties ir atrado mįslingą detalę: abu Sobčiako asmens sargybiniai po jo mirties buvo gydomi dėl nesunkaus apsinuodijimo. 2007 metais A. Vaksbergas išleido knygą apie dažnus politinius nuodijimus SSRS ir Rusijoje, kurioje išplėtojo teoriją, kad Sobčiakas buvo nužudytas nuodus paslėpus šalia lovos esančio šviestuvo lemputėje: kai šviestuvas buvo įjungtas, nuodai įkaito ir išgaravo į orą. Praėjus keletui metų nuo knygos išleidimo, sprogo A. Vaksbergo automobilis. A. Vaksbergo jame nebuvo.
Putino valdoma Rusija
Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1999 metais atrodė gana ligotas ir pavargęs. Jis buvo praradęs visuomenės paramą ir simpatijas, todėl žinojo, jog skubiai reikia surasti naują prezidentą. Masha Gessen knygoje kelia klausimą: „kodėl B. Jelcino artimas žmonių ratas, atsidūręs desperatiškoje situacijoje, į Putiną žiūrėjo kaip į išgelbėtoją?“ B. Jelcinui, galimai, Putinas atrodė kitaip nei tuometiniai politikai. Jis nebuvo stambus ir senas. Putinas buvo lieknas ir dar gana jaunas, įpratęs vilkėti gero kirpimo europietiškus kostiumus – atrodė kaip naujoji Rusija, kurią B. Jelcinas žadėjo savo žmonėms prieš dešimtmetį. Realiai, niekas jo gerai nepažinojo ir nežinojo jo tikrųjų tikslų. Taigi, 1999 m. rugpjūčio 9d. Borisas Jelcinas paskyrė Vladimirą Putiną Rusijos premjeru. Naujųjų metų naktį Jelcinas anksčiau pasitraukė iš prezidento pareigų, naujuoju (laikinuoju) Rusijos prezidentu paskyręs V. Putiną. B. Jelcino „šeima“ sugalvojo tokį žingsnį, norėdami pradėti naują tūkstantmetį su nauju ir jaunesniu vadovu priešaky, kuris pakeis Rusijos gyvenimą į gera.
2000 metų gegužės 7 dieną Vladimiras Putinas buvo inauguruotas Rusijos prezidentu. Nevykdęs jokių rinkiminių kampanijų jis sugebėjo surinkti 52% balsų. Atėjęs į valdžią Putinas iškart pakeitė Rusijos atominio ginklo karinę doktriną ir vietoj senosios nepuolimo taktikos įvedė naują doktriną, pagal kurią atominį ginklą galima naudoti, „jeigu kitos konfliktų spendimo priemonės išnaudotos ar neveiksmingos“. Jis taip pat grąžino privalomus mokymus rezervistams bei privalomą karinį mokymą mokyklose. Nemažai jo visų pakeitimų buvo susiję su kariuomenės reikalais. Išlaidos kariuomenei buvo padidintos 50%, nors šalyje žmonės vis dar labai skurdo.
Mažiau nei per metus nuo Putino atėjimo į valdžią nacionalinius televizijos kanalus perėmė valstybė, o galios turintys žmonės, kurie Putinui kliudė ar nepatiko – pašalinti iš šalies. Tame tarpe ir jam darbą Kremliuje pasiūlęs B. Berezovskis.
Rusija įžengė į melo ir diktatoriaus valdomą naują laikmetį, kuris tęsiasi jau dvidešimt trečius metus.
