Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui kasdienis europiečių gyvenimas ne taip greit stojo į įprastines vėžes. Europa buvo stipriai nuniokota, ekonomika sugriauta, o komunizmo šmėkla dengė didelę dalį Senojo Žemyno dirvožemio. Negelbėjo ir 1946–1947 m. užklupusi rekordiškai atšiauri žiema. Maršalo planas padėjo atgaivinti Europos industrializaciją ir pritraukti daug investicijų į regioną. Ši programa taip pat skatino ir JAV ekonomiką, atverdama naujas rinkas amerikietiškam produktui. Buvo galimybė prijungti net Sovietų Sąjungą ir Rytų Europos tautas, tačiau komunistai perdėm bijojo JAV ekonominio įsigalėjimo savo satelitinėse valstybėse. Tiesa ir Jungtinių Valstijų kongresas atsargiai vertino Sovietinio bloko finansavimo galimybę, todėl Maršalo planas buvo taikomas tik Vakarų Europai.
Suprantama, kad Vakarų Europos, ypač Vakarų Vokietijos ekonominis atsigavimas nebuvo palankiai vertinamas Maskvoje. Istorikų ir ekonomistų tarpe ęsti nemažai diskusijų apie Maršalo plano poveikį, tačiau ši programa buvo pripažinta ir įvertinta kaip svari humanitarinė pagalba, o JAV valstybės sekretorius Džordžas Maršalas tapo vieninteliu generolu istorijoje, gavusiu Nobelio taikos premiją. Maršalo planas taip pat įtvirtino ir įteisino JAV užsienio paramos programų koncepciją ir tapo Amerikos užsienio politikos dalimi.[1]
Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija dienos šviesą išvydo 1948 m. balandžio 16 d. Idėjas apjungė Maršalo planas ir Europos ekonominio bendradarbiavimo konferencija[2] (dar vadinama Šešiolikos konferencija). Jomis buvo siekiama įsteigti nuolatinę organizaciją, kuri tęstų darbą kuriant bendrą Europos ekonomikos atkūrimo programą ir užtikrintų pagalbos paskirstymą. Organizacija veikė pagal šiuos principus:
● skatinti dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą ir jų gamybos pajėgumus nukreipti Europos atstatymui;
● skatinti Europos vidaus prekybą mažinant tarifus ir kitas kliūtis;
● išnagrinėti laisvosios prekybos zonos ir muitų sąjungos galimybes;
● tirti investicijų paskirstymo galimybes;
● sudaryti geresnes darbo sąlygas.
Pradžioje Europos ekonominio bendradarbiavimo organizaciją sudarė 18 šalių: Austrija, Belgija, Danija, Prancūzija, Graikija, Islandija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Švedija, Šveicarija, Turkija, Jungtinė Karalystė, Vakarų Vokietija ir Triestas, vėliau atitekęs Italijai. Sprendimams priimti reikėjo vienbalsio narių nutarimo. Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos tarybos posėdžiuose dėmesys buvo kreipiamas į šiuos pagrindinius sektorius: maistas, žemės ūkis, anglis, elektra, nafta, geležis, plienas, žaliavos, technika, spalvotieji metalai, chemijos produktai, mediena, plaušiena ir popierius, tekstilė, jūrų ir vidaus transportas, prekyba, lėšų paskirstymas, prekyba ir darbo jėga.[3]
Rėždamas kalbą Harvarde generolas Maršalas iš esmės nutraukė Amerikos izoliacinę politiką, kuri buvo įsigalėjusi po Pirmojo pasaulinio karo. Jis atvirai pakvietė JAV prisiimti ilgalaikę atsakomybę už Vakarų Europos atstatymą ir pasaulio tvarkos atkūrimą.
Daugelis Maršalo plano pasiūlymų buvo grįsti patirtimi, kurią JAV įgijo kovodama su Didžiąja depresija. Generolo idėja atspindėjo naują pasaulinį susitarimą, tačiau jos sėkmė slypėjo dėl užgimusios šalių partnerystės. Pagal Maršalo strategiją buvo reikalingi bendri tikslai naudingi abejoms pusėms. Jie turėjo atspindėti platesnę Europos, Atlanto regiono ir galiausiai viso pasaulio politinės tvarkos viziją. Generolo planas įkvėpė naują tarptautinę tvarką, kuri Europos tautoms padėjo iš naujo atrasti savo tapatybę ir peržengti nacionalinio suvereniteto ribas – įkurti Europos anglių ir plieno bendriją bei vėliau Europos sąjungą.
Planą palaikė ir prie atgimstančios vieningos Europos svariai prisidėjo tokie lyderiai kaip Konradas Adenaueris[4], Alsidas De Gasperi[5] bei Robertas Šumanas[6], kurie ateities Europą matė per politinę viziją, paremtą bendru kultūriniu paveldu. Šią iniciatyvą taipogi itin skatino Didžiosios Britanijos, Belgijos ir Olandijos aukšti politikos pareigūnai.[7]
Olandijos pavyzdys čia puikiai tinka. Į cemento pramonę Mastrichto mieste buvo investuota pusė milijono dolerių, todėl įmonės „Eerste Nederlandse Cement Industrie“ gamybos apimtys šoktelėjo net iki 70 proc. ir kompanija sugebėjo patenkinti augančius statybos pramonės poreikius. Valstybinėms kasykloms buvo suteikta galimybė plėsti chemijos pramonę, geležinkelių sistemos elektrifikacija ėmė sparčiai augti. Per 400 mln. guldenų[8] buvo panaudota gyvenamųjų namų rekonstrukcijai didžiuosiuose miestuose, atliktas Roterdamo uosto remontas. Didelė dalis paramos lėšų buvo skirta žemės ūkiui atgaivinti. Turizmui skatinti Arnheme buvo renovuoti keturi viešbučiai, o 1952 m. Amsterdame svečiams duris atvėrė viešbutis „Grand Hotel Krasnapolsky“,[9] ir dar daugybė kitų pavyzdžių.
Nyderlandai iš Maršalo plano programos sulaukė 1,127 mlrd. JAV dolerių paramos, iš kurių vienam gyventojui teko 109 doleriai. Olandija gavo didžiausią paramos dalį iš visų Vakarų Europos šalių.
Nemažiau svarbi Maršalo plano mintis buvo sugrąžinti Vokietiją į tautų bendruomenę kaip lygiavertę partnerę. 1964 m. Konradas Adenaueris, baigdamas eiti Vakarų Vokietijos kanclerio kadenciją, džiugiai pabrėžė: – „Sąjungininkai galėjo tiesiog išbraukti mus iš pasaulio istorijos puslapių, tačiau vietoje to Vokietija pirmą kartą atsidūrė nukentėjusiųjų gretose“. Generolo Maršalo planas Vokietijai suteikė ne tik ekonominę pagalbą, dar svarbiau – suteikė valstybei vilties. – „Tikriausiai pirmą kartą istorijoje pergalinga šalis ištiesė pagalbos ranką nugalėtiesiems, kad šie sugebėtų atsitiesti“, – kalbėjo Adenaueris.
Išradingiausia Maršalo plano dalis buvo ta, kad pagalba buvo siūloma visai Europai, net ir Sovietų Sąjungai bei jos satelitinėms šalims. Čekoslovakija beje labai domėjosi šia parama. Tačiau Josifas Stalinas pasmerkė pagalbą kaip ekonominį imperializmą. Maskva savo įtakos sferose socializmo ideologiją primetinėjo jėga, tuo tarpu Maršalo plano politikoje atsispindėjo žmogaus orumo, kaip visuotinio principo, sampratos išplėtimas.
Ilgainiui byrant Sovietų sistemai, žmonės kaip Adenauris, De Gasperi ir Šumanas, padėjo suburti Šiaurės Atlanto aljansą bei Europos anglių ir plieno bendriją, o šiandien tokių lyderių dėka turime ir Europos sąjungą.
Iš generolo Maršalo galime pasimokyti ir šiandien: – „Krizės akimirką jis drąsiai stojo išdėstydamas susitaikymo ir vilties viziją bei kviesdamas Vakarus peržengti nacionalines ribas. Mūsų dienomis pasaulio tvarkos iššūkis dar didesnis. Užuot stiprinę pavienę santvarką su nusistovėjusiomis politinėmis sistemomis, susiduriame su globaliais iššūkiais. Turime sukurti tokią sistemą, kurioje įvairios visuomenės galėtų spręsti bendras problemas sujungdamos įvairias kultūras. Štai kodėl beveik prieš dvi kartas Harvardo studentams pasakyta kalba turi tokią ypatingą reikšmę. Amerika ir Vakarų Europa turi toliau plėtoti gyvybiškai svarbią Atlanto partnerystę, kuri išpildytų savo prasmę ir apimtų visas kultūras“, – Harvardo leidiniui kalbėjo JAV politikas ir diplomatas Henris Kisingeris.
[1] „Marshall Plan, 1948“ www.history.state.gov
[2] „Committee for European Economic Co-operation“ www.archives.eui.eu
[3] „Organisation for European Economic Co-operation“ www.oecd.org
[4] „Konrad Adenauer (1876–1967)“ www.bbc.co.uk
[5] „Alcide De Gasperi: an inspired mediator for democracy and freedom in Europe“ www.europa.eu
[6] „Robert Schuman: the architect of the European integration project“ www.europa.eu
[7] „Reflections on the Marshall Plan“ www.news.harvard.edu
[8] „guilder“ www.dictionary.cambridge.org
[9] „Marshall Plan 1947–2017 #Marshall70NL“ www.nl.usembassy.gov
