Britų siaubas: jei pamatei nacių povandeninį laivą, galimai kitas toks pats laivas mato tave

I-asis pasaulinis karas „prikaustė“ žmonijos dėmesį milijonais aukų ir kolosaliais sugriovimais, kitaip tariant, nieko daugiau, tik beribiai nuostoliai. Tačiau karybos mokslui jis tapo ganėtinai svarbus – tankai, kulkosvaidžiai, artilerijos vaidmens iškilimas ir kavalerijos nuosmukis signalizavo, kad karas nuo šiol bus kitoks.

Mechanizuotas, smogiantis iš dangaus bei jūros gelmių – „iš niekur“ smogiančios torpedos sapnavosi tūkstančiams, išgyvenusių ledinį vandenyno siaubą žmonių, ar prisimenant tūkstančius, kurie jau niekada nieko nesapnuos. Ir visgi, prasidėjus II-ajam globaliam karui pasirodė, kad iš klaidų nėra pasimokyta.

XX amžiaus pradžioje Didžiosios Britanijos Admiraliteto lordai manė, kad priešo povandenininkai – tai kažkas tarpinio tarp piratų ir pakelės plėšikų; jie nebuvo verti karo belaisvio vardo, juos reikia „kabinti ant rėjos“ (rėja – burinio laivo horizontali stiebo dalis burėms tvirtinti), kitaip tariant – pakarti. Ir apskritai, toks kariavimo būdas buvo laikomas nedžentelmenišku.

Vokiečiai iš Imperatoriškojo Vokietijos laivyno (Kaiserliche Marine, vok.) galvojo diametraliai priešingai ir su didžiausiu užsidegimu skandino priešų prekybinius bei karinius laivus, nusėdami vandenynų dugnus geležimi ir nelaimingais jūreiviais.