Kaip vasarį pareiškė JAV kosmoso pajėgų vadovas generolas Johnas Raymondas, praeitų metų lapkričio 25 d. „Sojuz“ raketa į kosmosą paleistas rusų palydovas Kosmos 2542 – tai „tarsi rusiška matrioška“. Vienuolika dienų po pakilimo Kosmos 2542 paleido dar vieną palydovą, pavadintą Kosmos 2543. Tačiau generolo J. Raymodo palyginimas buvo dar tikslesnis, negu atrodė iš pradžių. Liepos 15 d. skriedamas virš Šiaurės Europos Kosmos 2543 pats paleido dar vieną objektą, kuris nuskriejo šalin 140 m per sekundę greičiu.
Rusija tvirtina, kad tai tebuvo „nedidelis erdvėlaivis“, skirtas patikrinti kitus palydovus. Nesąmonė, atkirto JAV – tai buvo kovinė raketa. „Jie nori pademonstruoti visam pasauliui, kad gali orbitoje naikinti palydovus naudodamiesi kitais palydovais, – liepos 24 d. skundėsi JAV valstybės departamento vyriausiasis ginklų kontrolės pareigūnas Christopheris Fordas. – Tai labai neraminantis, provokuojantis, pavojingas ir neapgalvotas veiksmas.“
Tačiau JAV taip pat ne kartą demonstravo savo galią kosmose. Šaltojo karo laikotarpiu JAV ir Sovietų Sąjunga kūrė svaiginančią galybę būdų susprogdinti, numušti, užblokuoti ar net branduoliniais ginklais sunaikinti priešo palydovus. Pelno nesiekiančios organizacijos „Secure World Foundation“ (SWF) duomenimis, abi šalys atliko po keliolika antipalydovinių ginklų bandymų, iš kurių dešimt buvo kinetiniai – t. y., fiziškai sunaikino taikinį.
Dešimtajame dešimtmetyje šios varžybos sulėtėjo, tačiau vėliau palydovai įgavo vis didesnę reikšmę tiek civilių gyvenimui, tiek karinėms operacijoms, ir ėmė teikti įvairiausias paslaugas, nuo navigacijos iki telemedicinos mūšio lauke, todėl virto svarbesniais taikiniais. Kinija per pastaruosius 15 metų surengė 10 bandymų, tarp jų ir įspūdingą kinetinį bandymą 2007 m., kuris kosmose paliko didžiulį debesį nuolaužų ir paskatino JAV kitais metais surengti savą galios demonstraciją. Indija pirmąjį kinetinį bandymą atliko 2019 m. Tuo tarpu kitos šalys praktikavosi skraidinti savo palydovus arčiau svetimų palydovų, o kartais net priartėti provokuojančiu atstumu. Be to, paprastai ir pigiai chaosą sukelti galima naudojant lazerius (kurie taip pat jau išbandomi) ir kibernetines atakas (apie kurias duomenų gauti sunku).
Šios varžybos kelia akivaizdų pavojų. Tiek taikos metu atliekant bandymus, tiek karo metu puolant sunaikinus palydovus atsiranda nuolaužų. Didžioji dalis po Kinijos 2007 m. bandymo likusių šiukšlių orbitoje išsilaikys iki kito amžiaus ir nuolat kels pavojų kosminiams objektams. Viename itin neraminančiame Kesslerio sindromu vadinamame galimame scenarijuje teigiama, kad nuolaužų kosmose gali prisikaupti tiek daug, jog vėliau vos vienas susidūrimas sukels grandininę reakciją, dėl kurios nebenaudojami taps ištisi orbitos ruožai. Grėsmės kėlimas tam tikriems palydovams taip pat gąsdina dėl to, kad jie atlieka itin svarbias misijas, pavyzdžiui, stebi, ar niekur nepaleidžiami branduoliniai ginklai arba perduoda nurodymus jų paleidimui.
Ginklavimosi varžybos kosmose beveik nekontroliuojamos nei įstatymų, nei tradicijų. Prieš dvejus metus įsakęs Pentagonui sukurti naują karinį padalinį, pavadintą „Kosmoso pajėgomis“, prezidentas Donaldas Trumpas teigė, kad JAV sieks „dominuoti kosmose“. Kitos šalys taip nesigyrė, tačiau jų veiksmai atskleidė daugiau nei žodžiai.
1967 m. sukurtoje Kosminės erdvės sutartyje (Outer Space Treaty) draudžiama kurti ginklus, bazes ir vykdyti „karinius manevrus“ Mėnulyje (ir kituose dangaus kūnuose) bei naudoti branduolinius ginklus Žemės orbitoje, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Rusija ir Kinija jau ilgai siekia susitarimo, kuris uždraustų kosmose naudoti bet kokius ginklus. Abi šalys laiko tokį susitarimą galimybe užkirsti JAV kelią naudoti kosmines priešraketines sistemas, kurios gali kelti grėsmę jų branduolinėms pajėgoms. JAV ir jos sąjungininkės į tokią idėją tik numoja ranka. Pasak jų, tokios sutarties laikytis būtų neįmanoma, nes, kaip teigia C. Fordas, „bet koks nors kiek manevruoti kosmose galintis objektas gali tapti gana veiksmingu kosminiu ginklu“.
Užuot siekę tokios sutarties, europiečiai pasiūlė sukurti savanorišką ir neprivalomą elgesio kodeksą. Tačiau, pasak SWF atstovo Danielio Porraso, didžioji dalis ne Vakarų šalių labiau norėtų formalios sutarties. Nors dabar daugelis jų kosminių pajėgų neturi, tikėtina, kad turės ateityje, todėl jų sutikimas svarbus.
Grupelė vyriausybių paskirtų ekspertų reguliariai susitinka šių klausimų aptarti Jungtinėse Tautose (paskutinis susitikimas įvyko praeitais metais), tačiau kol kas jokio sutarimo nepasiekta. Tikėdamasi rasti kelią iš aklavietės Jungtinė Karalystė vėliau šį mėnesį paskelbs JT rezoliucijos projektą ir paprašys visų šalių pateikti savo nuomonę, ką reikėtų laikyti atsakingu arba provokuojančiu elgesiu kosmose – rezultatai bus paskelbti JT generalinio sekretoriaus ataskaitoje ir kitais metais pateikti Generalinei Asamblėjai.
Liepos 27 d. JAV ir Rusijos pareigūnai Vienoje surengė 13 valandų trukmės „apsikeitimą kosminio saugumo žiniomis“– tai buvo pirmosios tokios derybos per septynerius metus. Pasak JAV valstybės departamento, abi pusės sutarė tęsti derybas tam, „kad sumažintų nesusipratimų riziką, padėtų išvengti su kosmosu susijusių incidentų ir užkirstų kelią nepageidaujamam įtampos skatinimui“. Liepos 24 d. paskelbtame darbe apie ginklų kontrolę kosmose C. Fordas teigia, kad Šaltojo karo paktai, pavyzdžiui, 1972 m. Susitarimas dėl incidentų jūroje (Incidents at Sea Agreement), kuriame JAV ir Sovietų Sąjungai draudžiama simuliuoti atakas prieš viena kitos laivus ir virš jų vykdyti „aukštojo pilotažo manevrus“ bei reikalaujama šnipinėjant palaikyti saugų atstumą, gali tapti „kosmosui naudingu precedentu“, padėsiančiu kurti naujas taisykles. Visa tai teikia vilties, tačiau tikimybė, kad tokios derybos padės įvesti naujus tarptautinius įstatymus, maža, ypač dėl to, kad pamažu žlunga ir ankstesni ginklų kontrolės įstatymai.
Tačiau kosmosas nėra teisinis vakuumas. Daugybę apribojimų, ką taikos metu gali ir ko negali daryti kosmose aktyvios šalys, galima rasti JT Chartijoje, Kosminės erdvės sutartyje bei Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos konstitucijoje. Pavyzdžiui, viename Kosminės erdvės sutarties straipsnyje nurodoma, kad vykdydamos veiklą, „galinčią sukelti kitiems pavojingų trikdžių“, pavyzdžiui, antipalydovinių ginklų bandymą, valstybės turi pirmiausia pasitarti su kitomis (vis dėlto šios taisyklės laikomasi retai). Karo metu kosmose, kaip ir Žemėje, galiotų tarptautinė humanitarinė teisė (THT), kartais vadinama Ginkluotųjų konfliktų teise. Ji paremta tokiais principais kaip būtinybė atskirti kovotojus ir civilius, imtis priemonių, kad būtų mažinamas civilių aukų skaičius, ir užtikrinti, kad karinė pažanga bus proporcinga civiliams padarytai žalai. Tačiau kaip taikyti humanitarinius įstatymus ten, kur nėra žmonių, ne visada aišku.
Į krizę ar karą patekę kariuomenės pareigūnai neturi laiko ieškoti konkrečių patarimų abstrakčiuose teisiniuose principuose. Anksčiau šią spragą užpildydavo teisinių ir techninių sričių ekspertų parašyti vadovai, kuriuose pateikiamos neoficialios, tačiau įtakingos gairės tam tikroms sritims, pavyzdžiui, karui jūroje. Vienas garsiausių tokių vadovų pavyzdžių – tai 2013 m. pasirodęs ir 2017 m. pakoreguotas „Talino vadovas“, kuriame paaiškinama, kaip esami tarptautiniai įstatymai taikomi kibernetinėms operacijoms.
Panašūs vadovai dabar kuriami ir kosmosui. Monrealio McGillo universitetas kuria „Tarptautinių įstatymų taikymo kariniams reikalams kosmose vadovą“ (The Manual on International Law Applicable to Military Uses of Outer Space arba MILAMOS), o Adelaidės universitetas – atskirą „Vumeros vadovą“. Abu universitetai vadovus tikisi pristatyti kitais metais.
Pasak „Vumeros vadovo“ projektui vadovaujančio Hitoshi Nasu iš Ekseterio universiteto, kosmose gali atsirasti itin didelių teisinių keblumų. „Tradiciškai Žemės kontekste vienintelis svarbus klausimas – ar taikytasi į teisėtą taikinį. O kosmose būtina atsakyti į dar vieną klausimą – kas nukentėjo nuo atakos?“ – aiškino jis.
Kosminiai objektai dažnai priklauso ne vienai šaliai. Pavyzdžiui, Australija ir JAV dalinasi karinės palydovinės komunikacijos dažnių juosta. Be to, kosminiai objektai dažnai naudojami ne vienai paskirčiai, pavyzdžiui, tame pačiame palydove būna tiek karinės, tiek civilinės paskirties jutiklių. Pastarąjį dešimtmetį Pentagonas krovinius į kosmosą komercinės paskirties palydovuose gabeno tris kartus, o ir dabar planuoja sumokėti už krovinius, kuriuos gabens Japonijos civilinės navigacijos palydovai. Be to, net vien tik kariuomenei kurti palydovai gali turėti labai svarbią civilinę paskirtį – užtenka prisiminti JAV kariuomenei priklausančius GPS palydovus.
Net jei palydovas aiškiai priklauso vienai valstybei ir turi nedviprasmišką paskirtį, apibrėžti ataką ir nuspręsti, ar ji teisėta, toli gražu nėra paprasta. Teisės srities akademikas Michaelas Schmittas ir šiuo metu JAV karo jūroje koledže dėstantis Jungtinės Karalystės oro pajėgų pareigūnas Kieranas Tinkleris pabrėžia, kad neaišku, ar padarius žalą civilinio palydovo komunikacijos ryšiams būtų pažeistas draudimas pulti civilinius objektus.
Jie taip pat teigia, kad karinio palydovo susprogdinimas gali tiek būti, tiek nebūti laikomas puolimu nesirenkant taikinio (t. y., neteisėta ataka) – tai priklauso nuo to, ar nebuvo galima palydovo veikimo sustabdyti kitais būdais, kiek po atakos liko nuolaužų ir ar jos sudega greitai, ar (kaip greičiausiai bus su Kinijos paliktomis nuolaužomis) orbitoje lieka dar daugybę metų. „Tai sprogimas, kuris nepaliaujamai sukasi aplink Žemę ir kelia grėsmę visiems, kas jo kelyje pasitaikys ateityje, – teigia MILAMOS projekto patarėjas kosminės teisės ekspertas Chrisas Johnsonas. – Kosmoso erdvė labai pažeidžiama.“
H. Nasu nuomone, nors ir stebėtina, didžiosios valstybės nuoširdžiai ketina laikytis tarptautinės karo teisės, nes niekas nenori duoti varžovams priežasties laužyti taisykles. „Kalbėdamas su Kinijos akademikais, kurių dalis dirba vyriausybėje arba Liaudies išlaisvinimo armijoje, pastebiu, kad jie supranta, kokia naudinga karo meto THT ir ją studijuoja“, – teigia jis. Jo nuomone, sudėtingiau, ir, ko gero, svarbiau yra nustatyti kasdienės veiklos taisykles taikos metu, kol dar negalioja karo meto įstatymai, nes taip galima konfliktui kelią užkirsti iš anksto.
Tokie klausimai, kaip, pavyzdžiui, kokiu atstumu vienas palydovas gali prisiartinti prie kito nesukeldamas grėsmės – aktualūs ir rimti. Sausio mėnesį JAV skundėsi, kad Kosmos 2542 ir Kosmos 2543 „neįprastai ir grėsmingai“ sekė JAV šnipinėjimo palydovą (praeityje taip priešininkus yra sekioję ir JAV palydovai). Stebėtojų žodžiais tariant, kosmoso erdvė tampa vis labiau „perpildyta ir teisiškai ginčytina“, tad akivaizdu, kad diplomatams ir teisininkams reikės nemažai paplušėti.