1931-ais metais Kauną potvynis užklupo netikėtai. Ledinio vandens košmaras daugiausia baimės ir nerimo įvarė pirmąją naktį. Pro senus mūrus dusliai aidėjo vaikų ir moterų verksmai, riebūs vyrų keiksmažodžiai. Moterys, iki juosmens įsibridusios vandenyje, per išdaužtus langus priiminėjo iš aspsemtų namų kūdikius, į antruosius namų aukštus tempė suglebusius senius, šaltyje ir baimėje, su kūdikėliais ant rankų rioglinosi ant stogų. Nemunas net bandė pasiglemžti 232 000 litrų valdiško spirito ir kauniečiai kitą dieną juokaus, jog vanduo tapęs 30 laipsnių stiprumo. O juk per Velykas potvynio komisija kauniečius ramino: „Kaunui potvynio pavojaus nebėra“.