1931-ųjų Kauno potvynis: pradžioje ledonešiu kauniečiai džiaugėsi it vaikai, kol pramogas užtemdė siaubas ir aimanos ^{I dalis}

Kauniečiams „net uždraudė manyti apie potvynį, žadėjo galvas guldyti už nebuvimą potvynio“, vėliau rašys „Dienos naujienos“. Bet pasitaikė vienas kitas žmogus, kuris sakė: „Nežaiskit su vandeniu.“ Ilgametis buvęs Hidrometrinio biuro vadovas, hidrologas ir geografas, prieškario Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Steponas Kolupaila prognozavo, kad „staigus pavasaris gali duoti labai didelį potvynį su pavojingais ledo kamščiais“, bet, ko gero, ir pats netikėjo, tai sakydamas. 

Žiema tais metais Lietuvoje pasitaikė ilga ir šalta. Snigo dažnai – laukus uždengė 40–50 cm sniego sluoksnis. Sniegas buvo purus ir lengvas, laisvai kilnojamas vėjo, pustė kelius ir vieškelius, kartais sutrikdydamas autobusų eismą, o šiaurės Lietuvoje kai kur trobas užvertė iki pastogių. Nemune ledo storis siekė 40–45 cm., nors anksčiau būdavo žiemų, kai jis įšaldavo net iki 80–90 cm. Potvynio Kaune buvo tikėtasi prieš Velykas, kurios tais metais buvo švenčiamos balandžio 9-ąją. Bet Velykos praėjo, nieko neįvyko ir visi nusiramino.