1931-ųjų Kauno potvynis: atrodė, kad vanduo nuplaus Laisvės alėją, tačiau smalsuoliams tai buvo nė motais

Pasibaigus pirmąjai siaubo nakčiai ir išaušus balandžio 14-osios rytui, pusmetrinės ledo lytys tarp Panemunės ir Aleksoto tilto retkarčiais viltingai pajudėdavo ir pasislinkdavo kiek pirmyn, bet, pasiekusios Pyplių kaimą, sustodavo, lipdavo vienas ant kito ir ledo luitai, tarsi sugalvoję pasiekti debesis, ropšdavosi aukštyn, sukurdami didžiausius kalnus. Palei Nemuną ir Nerį vaikščiojo daug žmonių – atrodo, neliko nė vieno kauniečio, neaplankiusio paaupių. Ledo kalnais domėjosi visi, stebėjosi gyvenančiais ant stogų.

Kaunas suskilo tarsi į dvi stovyklas: į sausuosius ir šlapiuosius. Sausieji į šlapiuosius žiūrėjo iš aukšto ir gal kiek nepatenkinti, nes iš jų buvo atimtas malonumas per ledonešį pasivaikščioti promenada. Juk pavasariais krantinė virsta tarsi milžinišku klubu, čia kai kas, kasmet ledams sau ramiai braškant, net meilę prisipažindavo, bet tik ne šiemet. Dabar gi sausieji buvo priversti žiūrėti į tragedijos iškreiptus šlapiųjų veidus, tarsi šie ir būtų dėl visko kalti. Bet ir šlapieji buvo pikti... ant sausųjų. Matyt, dėl to, kad sausisiems potvynis – gražus reginys, pramoga, o jiems – baisi katastrofa.