Filmus sukti Nolanas mėgsta ir save išmėgino ne viename žanre. Plačiajai publikai jis labiausiai pažįstamas iš“ Tamsos riterio“ sagos, „Pradžios“, bei „Interstellar“. Kad gerai susukti filmą režisierius sugeba – nepasiginčysi, tačiau dažnas Nolano filmas renkasi stilių, ne turinį. Režisieriaus filmuose mėgsta pasirodyti žymios pavardės, garso takelį parašyti legendomis tapę kompozitoriai, o už kameros įsitaisyti geriausi pasaulyje kinematografai.

Laikui bėgant Nolanas įgavo kino genijaus statusą. Bet kodėl? Nolano filmai nė iš tolo neprilygsta tokioms kino legendoms kaip Stanley Kubrickas, Francis Ford Coppola, Akira Kurosawa, Ingmaras Bergmanas... Sąrašą galėčiau tęsti ligi begalybės. Tad kur slypi režisieriaus genialumas? Kino salėje.

Nolanas, kaip ir Michaelas Bayus – puikiai suvokia ko nori kino žiūrovai. Bayus savo filmais taiko į plačiąją masę. Jo kine daug sprogimų, spec. efektų, karštų panų ir prabangių automobilių. Tuo tarpu, Nolanas renkasi protauti linkusią auditoriją. Filmo pamatus lipdo tam tikrame žanre, jį prikaišiodamas taip vadinamais „mindf*ck“ elementais. Tam, jog žiūrovas neliktų vien stebėtoju. Nolanas kuria dėlionę, pamažu atskleisdamas po vieną mažytę detalę. Žiūrovas džiūgauja ir ploja.

Tačiau visa tai – tik paviršius. Geriausias žodis apibūdinantis režisierių – pretenzingas. Pretenzingas, tačiau tuščias. Taip, „Memento“, „Prestižas“, „Tamsos riteris“ yra geri filmai. Savyje šie turėjo kažkokią žinią. Turėjo struktūrą, logiką. Panašia tėkme slydo ir „Pradžia“. „Interstellar“, tuo tarpu, paklydo savo paties siužeto skylėse. (Bet tai tik mano nuomonė, kuri panašu, su daugumos nesutampa.)

Dunkirke Nolanas mėgino iš musės padaryti dramblį. Necharakteringi personažai, visiškai be reikalo išmėtyta ir išdraskyta laiko linija. Kam? Pretenzinga.

Tad ar „Principas“ kuo skiriasi nuo paskutinių režisieriaus projektų?

Visų pirma, „Principas“ – šnipų trileris. Ypatingai primenantis kitą, labai žinomą šnipą – James'ą Bondą. Egzotiški peizažai, gražios moterys, pasaulį sunaikinti siekiantis antagonistas. Tai ypač juntama antroje juostos atkarpoje. Galime ir pamiršti, jog žiūrime Nolaną. Tačiau kaip ir kitur, Nolanas į „Principą“ skiepiją savo vizitine kortele tapusį „mindf*uck“ elementą. Kitaip neišeina. Išsiskirti būtina. Bet tai yra gerai.

Kad Nolanas ypatingai mėgsta žaisti su laiku, žinome. Šiuos žaidimus jau matėme „Memento“, „Interstellar“, „Dunkirke“. Neišimtis ir „Principas“, kuriame laiką Nolanas sukti užsibrėžia atgal. Panašiai, kaip Keistoje Bendžamino Batono istorijoje, tik čia, laiku keliauja daiktai. Idėja, be abejonės įdomi, tačiau tai tik prieskonis, pabarstytas ant niekuo neišsiskiriančio šnipų trilerio. „Nusiimk šarvus, kas liks?“ – kadaise klausė Kapitonas Amerika Tonio Starko „Keršytojuose“. Šio atsakymas šmaikštus ir sarkastiškas. Nolano atveju, lieka jokiomis ypatingomis charakteristikomis nepasižymintis protagonistas, nelaimingos meilės drama ir pasaulį, dėl narsicistinių priežasčių, sugriauti/išgelbėti ketinantis antagonistas.

Kalbant apie prieskonius, filmo siužetą suprasti ganėtinai paprasta, tačiau Nolano polinkis jaukti žiūrovo mintis užbombarduoja chaotiškomis smulkmenomis ir sunkiai protu suvokiama ekspozicija. Kita vertus, „nebūtina suprasti, reikia pajusti“ – sako vienas iš Principo personažų. Jeigu sugebėsime „išsijungti“, peržiūra bus maloni. Kita vertus, ar reikalingi į jokias gelmes nebraidinantys blizgučiai? Nolanas sako „taip“. Norėtųsi sutikti, tačiau tai padaryti sudėtinga.

Tam, jog juosta išsiskirtų – žinoma. Tai gražu, efektinga. Tai sukuria unikalias veiksmo situacijas, ypač omenyje turint, Nolano polinkį praktiniams efektams. Kita vertus, žandikaulio jie neatvepia. Neatvepia ir „Principas“. Tai geras filmas, tačiau aukščiau Nolanas nesitaiko. Savo milijonus jis susirinks, žiūrovus į kino sales sukvies, tačiau žinau, jog iš atminties išdils. Nepasiliks.

Pasidžiaugti galima, jog Nolanas stengiasi. Mėgina franšizių, tęsinių ir perdirbinių eroje nešti originalumo vėliavą. Tokių režisierių šiandien Holivude nedaug. Apmaudu, tačiau pastarasis suklumpa stengdamasis išspausti daugiau, nei būtina. Nesinori tikėti, jog nesugeba. Galų gale, daugumai žiūrovų to pakanka.

Suprasti visą, trečiame akte, prasidėjusį chaosą, prireiktų keleto peržiūrų. Arba diagramų. O galbūt iki Nolano genialumo mes dar nesubrendome? Nemanau. Nolanas šitaip elgiasi tyčia. Žino, kaip išdulkinti žiūrovo smegenis, susukti ir išvesti iš proto. Visgi, kartais mažiau yra daugiau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)