Manęs praktiškai nekankina nostalgija. Tarybiniai laikai buvo kupini betoninės architektūros, šlapiankinės gastronomijos, plakatinio meno ir megztos mados. Neturiu nieko, kas keltų šiltus jausmus, virpintų širdį ir priverstų dūsauti „tai geri laikai buvo“. Nepamenu aš nei to dvasingumo išskirtinio, nei ekologiško gyvenimo būdo, nei ramybės žmogaus, kuriam nieko nereikia (nes nieko ir nėra). Bet... Prisiminiau kvailą katiną Leopoldą, kuris norėjo su visais gyventi draugiškai. Dar juokingus indiškus filmus, kur staiga visi pradeda lyg niekur nieko šokti ir dainuoti. Ir tada pagalvojau, o gal ir būtų visai nieko nesimaivyti ir maksimaliai objektyviai pasižiūrėt į savo praeitį ieškant kino ir TV perliukų, apie kuriuos norėčiau ir pats prisiminti, ir jums papasakoti.