Iš kur žinau, kad nemėgstu, jei net nebandęs, paklausite kai kurie. Na, įsivaizduojant visą procesą, nebūtų man ten malonumo, o tik bereikalinga įtampa ir gėda paskui. Be to, normalių moterų, kurios sutiktų tokiems eksperimentams, manau, nelabai ir rastume. Juk neina kalba apie prostitutes ir perkamą iš jų „meilę“.
Bet keliauti su dviem moterimis man yra tekę. O susipažinau aš su jomis pažinčių svetainėse. Iš pradžių su viena, o po kokių metų ar daugiau – su kita. O jau maždaug po trijų–keturių metų mes keliavome po pasaulį trise. Bet turiu jus nuvilti, gerbiami skaitytojai: sekso ten nebuvo, užtat buvo kiti dalykai, ir tikrai ne mažiau malonūs...
Kaip ten mes keliavome, kur keliavome ir kokie tie minimi malonumai mus aplankė, aš papasakosiu kitą kartą, ir tik tada, jei kitos dvi keliauninkės leis. Galėsiu ir nuotraukų prisegti, jeigu jos neprieštaraus. Kaip manote, ar sutiks? Net neklausęs jų, aš jau žinau, kad ne, jokiu būdu neleis, nes jas jau neblogai pažįstu, žinau jų charakterius, manau, kad nesutiktų niekada. Bet aš dėl viso pikto paklausiu, gerai?..
O šį kartą aš papasakosiu kitą istoriją, nutikusią irgi pažinčių svetainės dėka. Eilinį kartą naršant po svetaines, kur susipažįsta žmonės, naršant ir ieškant sau poros, gaunu žinutę: „O moteris ten toje valtyje galėtų kartu pasėdėti?“
Turbūt dama pamatė mano foto, kur aš sėdžiu valtyje, ant kurios dugno guli neblogas tos dienos laimikis, ir nusprendė mane pakalbinti. O gal ir „pakabinti“, to aš nežinau... Nuėjęs į jos profilį, pažiūrėjęs į nuotraukas, pamačiau be galo simpatišką moterį ir nemažiau simpatišką ir protingą aprašymą apie save pačią. Iš karto, nieko daugiau nesvarstęs, atsakiau: „Taip, kodėl gi ne, jei ta moteris turi kantrybę neblogą ir sugebėtų pusę dienos ar visą naktį išsėdėti tyliai. O jei moka žvejoti, galėtų ne tik sėdėti, bet ir žuvį gaudyti, kad nebūtų taip nuobodu... Dviguba nauda, taip sakant.“ Tuoj pat sekė atsakymas, kad nebūtinai jai gaudyti: patinka gamta, jos grožis, jos sukuriami stebuklai, patinka tuos matomus vaizdus užfiksuoti fotoaparatu ir pan.
Supratęs, kad moters ketinimai rimti, o ne šiaip iš neturėjimo ką veikti, ilgai netempęs gumos, jai pasiūliau pabandyti nuvykti į žvejybą. Po to antrą, trečią kartą ir gal 30-imtą. Neskaičiavau, kiek žvejybų praleidome kartu. Kad šis procesas jai buvo nesvetimas ir anksčiau, supratau jau pirmoje išvykoje. O vėliau išaiškėjo, kad moteris anksčiau gyveno su žveju, bet vėliau gyvenimas pasisuko taip, kad jinai liko viena... Kadangi skyrybų proceso metu teismas užgyventą kartu turtą padalino taip, kad moteriai liko butas, o vyrui – sodas, jinai, pasitaupiusi pinigų, svajojo vėl įsigyti sodą, nes tenai triūsdama jinai patirianti daug džiugių akimirkų. Va, šitoje vietoje mūsų interesai su simpatiškąja gražuole išsiskyrė: dar ilgiau pabendravęs, supratau, kad jai reikalingas ne žvejys. Tikrai ne žvejys, o „darbinis arklys“, kuris tą sodą ir arsiąs, ir akėsiąs, ir kitaip puoselėsiąs.
Smagu man būdavo su čia minima Janina vykti į gamtą, mokyti ją naujų žvejybos paslapčių, dovanoti pagautą žuvį, jei pati tuo momentu nepagaudavo. Prižvejodavo ji ir pati, tik man sekdavosi geriau, nes šioje srityje per daugelį metų esu irgi patapęs, galima sakyti, profesionalu, ir iš žvejybos tuščiomis niekada nebegrįžtu. Niekada, tfu, tfu, tfu, nusispjaunu tris kartus, kad sėkmė nenusisuktų ir toliau. O jei dar tiksliau, prigaudau daug, bet grįžtu tuščiomis, nes išmokau sugautą laimikį paleisti atgalios, jei nėra šalia to, kuris norėtų, kad padovanočiau. Kas vėlgi suteikia dar daugiau teigiamų emocijų, o ne gailėjimosi, kaip anksčiau, kad užkibusi pabėgo ar reikia paleisti todėl, kad per maža, kad neatitinka jos gabaritai tiems, kokie yra leidžiami imti su savimi pagal galiojančias meškeriojimo taisykles.
Bet Janina, supratusi, kad jam, šitam žvejybos ligoniui, daugiau beveik niekas, neskaitant žvejybos, ir nerūpi, po truputį, po truputį, ėmė šių išvykų vengti ir, kaip supratau vėliau, pažinčių tinklalapyje „užmetė tinklus, paspendė spąstus“ rimtesniam laimikiui. Tokiam, kuriam irgi patiktų kapstytis po žemę, kuris padėtų tempti akmenis į sodybą, karpyti gyvatvores, pjauti žolę, sodinti gėlynus, juos ravėti, puoselėti ir prižiūrėti ištisomis dienomis, kad rudenį atėjusi kaimynė ar atvažiavę giminaičiai skėstelėtų rankomis ir garsiai garsiai, išleisdami iš plaučių orą, sušuktų: „Va čia tai grožis“ . O kad Janina sukurs tikrą šedevrą, aš net neabejojau. Moteris apsiskaičiusi, besidominti menu ir viskuo, kas vyksta šiame pasaulyje, kalbanti logiškais sakiniais, o ne štampais, kaip daugelis kitų nukvakusių moteriškių. Žodžiu, protinga moteris. Iš jos neišgirsi tokių frazių, kad visi vagys ar visi jie melagiai ir pan. Daug kuo besidominti, daug idėjų nusižiūrinti internete, bet dar daugiau susikurianti pati. Bet, kaip žinia, į tinklą pakliūna dauguma žuvų... Bet jos visos velniškai panašios viena į kitą, ir vėlgi, ar čia bus ta jai skirtoji, neišbandęs, nežinosi...
Biblijoje parašyta: „Prašykite ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ Būtent. Ir kartais, netgi, pasakyčiau, dažnai žmonės taip skuba tas Dievo dovanas, kurių jie prašė, pasiimti, kad nebepastebi, jog tai yra ne tai, ko jie nori ir ko jie prašė. Juk velnias irgi nesnaudžia, jisai irgi pinkles rezga, ir, žinodamas, ko tam žmogeliui reikia, pasiunčia savo atstovus, bet tokius, kurie būtent tokiais tik apsimeta, o yra visiškos priešingybės, tik vaidinti gerai moka, apsimetinėti.
Taip atsitiko ir Janinai. Pagaliau, kaip jai pasirodė, atrado sau skirtą žmogų, su kuriuo, kaip sakoma, ir laimėje, ir varge eis toliau per gyvenimą, ir jokios kliūtys tam nebesutrukdys. O man, stebint iš šono, viskas atrodė visiškai kitaip. Bet ar gali tokiais atvejais paprotinti, pasakyti, kad STOP, ką darai, nudegsi sparnus, moterie. Jei ir pabandytum tai pasakyti, vis tiek liktum nesuprastas. Nes jei pats žmogus iš atrastojo gyvenimo draugo veiksmų nesupranta, kad čia velnio neštasis, tai iš kitų, kad ir gerų buvusių draugų, patarimų – tik pasišaipys. Jei ne atvirai pasakys, tai bent mintyse pagalvos – atstok, kalbi taip todėl, kad pavydi. Pražiopsojai savo laimę ir lik kur buvęs, man su tavimi nebe pakeliui.
Ėch, gaila buvo man Janinos, labai gaila. Bet padaryti nieko negalėjau, NIEKO. Naujasis „chachalis“ iškart su vėjeliu įsiveržė į jos gyvenimą, apsigyveno pas ją bute, tuoj pat uždraudė bendrauti su iki tol turėtais draugais, giminaičiais, pažįstamais. Jei mane myli, tai ir mylėk, kam mums tie kiti reikalingi – kad pavydėtų, ir mūsų meilę sugriautų, laimę pavogtų? Geri aferistai būna ir gerais artistais. Jų mintys ir protas nukreipti į tai, kaip daryti, kaip veikti, kad kuo daugiau naudos dėl savęs išpešti.
Ir šiuo atveju naujų vėjų ilgai laukti nereikėjo. Sėkmingai pragyvenęs žiemą jos šiltuose namuose, naudojęsis visomis jos turimomis gėrybėmis, gerai maitinamas, niekur nedirbantis „aferiūga“ vieną gražią, o gal ir nelabai, kas čia beprisimins, dieną, alfonsas (kirtis ant „o“ ) išvyko svečion šalin, pakviestas senos pažįstamos, ale užsidirbti.
Praėjus geram pusmečiui, Lietuvos spaudoje pasirodė straipsnis, kad užsienyje lietuvis girtaudamas nužudė savo gyvenimo draugę. Kai įsileidi į savo gyvenimą velnią, nieko gero laukti nereikia, netaps jis angelu niekada, kad ir kaip tu, žmogau, besistengtumei.
Turbūt yra žmonių, radusių laimę pažinčių portale, bet ši patirtis labai karti. Radau ir aš, ir ne kartą, bet turbūt tai buvo ne Dievo man skirtosios, kad aš vėl pažinčių portale aktyvioje būsenoje vėl ieškau, tikiuosi rasti, nepražiopsoti savo laimės, savo man Dievo skirtosios.
O ką papasakoja, ką sužinai, kai kartais, susipažinus su simpatiška dama, ji pati į mano klausimą „ar neatsibodo dar vaikščioti po pasimatymus“ atsako atvirai, kad nebevaikšto, atsibodo... Nes pasiūlymų yra labai daug, seniau galėjau tokius turėti kas dieną, net po tris ir daugiau. Nu kiek gi galima... Nueini, atsigeri tos kavos, pakalbi, ir viskas aišku, ko iš manęs nori prieš mane sėdintis. Ištrini telefono numerį ir vėl atsakai į sekantį kvietimą. Ir vėl tas pats. Tas pats po to pačio.
Ir kai taip, į tokį mano klausimą atsako vis kita moteris ir beveik tais pačiais žodžiais, supranti, kad daugeliu panašių atvejų taip ir būna. O viena moteris, kai jau su ja susipažinau artimiau ir pats pabuvau su ja pasimatyme, atvirai pasakė, na, žinok, atsibodo tie pasimatymai, nes vyrai ateina daugiausiai nei šiokie, nei tokie. Tai, kad mažiau laiko gaišinčiau, aš pasistengdavau, kad pasimatymas įvyktų tokioje vietoje, kur aš iš toliau privažiavusi pamatyčiau, koks gi gražuolis manęs ten laukia. Ir dažniausiai, tik pamačiusi, įjungdavau bėgį ir nuvažiuodavau savo reikalų tvarkyti, net iš mašinos neišlipusi.
Dar kitos pažinčių portalo liūtės pasisakymas: „... ir jūs teisus, kad pažinčių portaluose galima sutikti visokio plauko žmonių, ir įdomių, su kuriais tikrai malonu bendrauti, ir pasipūtusių stačiokų, kuriems durys užsidaro vos po kelių sakinių, ir tinkančių į vaikus, kurie beria komplimentus, kokia aš gražutė ir seksuali, o labiausiai, ko gero, mane sutrikdė sekso pasiūlymas 16 metų mergaitės... Ko gero, visi mes turime įdomių potyrių ir dažnai būna nemalonių... Tikriausiai labiausiai čia paplitęs yra melas... Svetimos nuotraukos, amžiaus koregavimas ir t.t... Aš irgi labai mėgstu keliauti ir vis dar tikiuosi sutikti tokį draugą, kuriam su manim bus gera ne tik sekso metu, o ir leidžiant laisvą laiką...“
O ką atsakyti į patį pirmą šio aprašymo klausimą? Vienareikšmiško atsakymo nėra ir būti negali, manau... Tikriausiai kiekvienas atsakysime gan skirtingai: optimistas – vienaip, pesimistas – kitaip. Ir kiekvienas, kaip liaudis sako, pagal savo sugedimo laipsnį.
Tiesa, vos nepamiršau. Viena mano gera pažįstama giminaitė irgi ieško... Jau seniai ieško. Tik jinai, nelabai mokėdama naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, ieško taip, kaip ir seniau, kol „kompų“ nebūdavo – šokiuose, restoranuose. Tai ji, sugrįžusi po eilinio vakarėlio, man užduoda vis tą patį klausimą: „Kur pasidėjo normalūs vyrai, kad tokiose vietose, kur jinai būna, neįmanoma rasti: girti, šleivi, jei ne fiziškai, tai morališkai.“
Į šį jos klausimą aš visada atsakau taip pat vienodai: normalūs gyvena šeimose ir į šokius „kam virš 30“ nevaikšto. Bet manajai giminaitei, matyt, kažkas negerai su atmintimi, turbūt, pamiršta ir kitą kartą vėl to paties paklausia.
Jėzus kalbėjo: „Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“
Kunigas Algirdas Toliatas ne visai suprantantiems tai paaiškina konkrečiau: „Kalbama ne apie Dievo norą ar nenorą duoti, nes Jis yra mylintis Tėvas ir nuolat trokšte trokšta mums suteikti tai, kas geriausia. Kalbama apie tai, kad mes ne visada esame pasiruošę tai priimti. Dažnai esame paskendę tarp gausybės savo norų ir ne paslaptis, kad toli gražu ne visi tie mūsų norai nukreipia mus į tai, ko iš tiesų mums reikia...“
O čia keletas frazių, kurias man tekdavo dažniausiai išgirsti bandant susipažinti, ar pradėjus bendrauti su to paties norinčia: „Toks įspūdis, jog svetainėje vieni vedę ir jauni labai vyrai...“
„Dauguma alfonsai arba vyrai, kurie už puoduką kavos nori tik pasinaudoti. Dauguma parašo tik: labas, noriu susipažinti, parašyk telefo nr., paskambinsiu.“
Ir t.t. ir pan...
O aš galiu pasakyti iš savo pusės tiek: pažinčių svetainės yra gėris protaujantiems, norintiems susipažinti, atrasti antrą pusę tolimesniam gyvenimui kartu ar draugystei. Ir blogis – skubantiems, silpno protelio veikėjams ir veikėjoms, nes jais pirmiausiai pasinaudos aferistai, įvairiausio plauko donžuanai, prostitutės ir pan.
Taigi, elkitės/mės atsakingai ir gal nusišypsos jums/mums laimė.
