Grįžinėdamas iš Klaipėdos į Mažeikius, pavažiavau link Jokūbavo ir tik tada nėriau į autostradą. Dar nebuvau spėjęs įsibėgėti, žiūriu, eina žmogus, didžiulę tašę tempdamas... Galvoju, pavešiu tą žmogelį, kad ranka nenutrūktų tokį turtą nešant... o gal dar ir kokį euriuką duos, už sustojimą neprašius... Sustojau, sakau, sėsk vidun... Maniau, kelis kilometrus pavažiuos iki savo trobelės ir išlips... Duos eurą, gerai, neduos – nenumirsiu. Jisai, net neklausęs kur važiuoju, įkelia „gariūninę“ vidun ir sėda mašinon.
Pradėjęs važiuoti, klausiu, kur keliaująs... sako, į... Kupiškį... OMG. Lauke temsta, temperatūra –6, naktį bus kokie –10, o gal ir –15, žmogus keliauja palei autostradą pėsčiomis Klaipėda-Kupiškis, atstumas apie 300 kilometrų... Klausiu, kodėl nestabdai mašinų, sako, pinigų neturiu... Negirtas, blaivut blaivutėlis... O ką naktį darysi, klausiu, jei neatsiras geraširdis, nesustos pavėžinti. Ai, sako, degtukų turiu, laužą miškelyje susikursiu, toliau stebino mane taip, kad man net žadą užtraukdavo...
Neklausinėjau, kas jam nutiko, kad taip keistai elgiasi, ar koks darbdavys jį apgavo, ar žmona išvarė, ar dar kokios negandos aplankė. Bet kažkas nutiko negero, jautėsi. Žmogus nei karto nešyptelėjo, visą neilgą kelionės laiką prasėdėjo kuo rimčiausiu veidu, trumpai atsakydavo į klausimus ir ne daugiau. Išsukdamas iš autostrados Plungės link, sustojau, išleidau jį, paaiškinęs, kad Mažeikiai nėra pakeliui jam, ir prisakiau, ne eiti, o stovėti ir stabdyti mašinas, kas nors gal sustos...
Sakau, tau reikia pirmiausiai pasiekti Kryžkalnį, o ten, šiltoje stotyje permiegojęs, galėsi tranzuoti į Šiaulius. Nu keistuolis kažkoks, gal iš skraidančios lėkštės iškritęs... mat jisai manęs, kad iš Klaipėdos į Kupiškį reikia varyti per Kauną... Žmogus, manau, iš išvaizdos apie 30 metų amžiaus turėjo būti... Apie geografiją Lietuvos netekę jam girdėti... Kelionei jam įdaviau 5 eurus ir dar keletą patarimų... Va ir biznis, blin, gavosi man...
Prieš du tūkstančius metų, barzdotas vyras ilgais plaukais bandė mokyti, kad darytume gerus darbus... Dar visaip bandė auklėti žmones, kad mažiau pitumo turėtume, mažiau „griešytume“. Kuo baigėsi jo tie mokymai, puikiai žinome. Daugelis sako, darykim, užjauskim, padėkim... Bet, kai reikia daryti, paskaičiuoja, kiek tai kainuos ir... nebedaro.
Žmonių abejingumas stulbina. Va ką tik perskaičiau laikraštyje, negyvas žmogus Vilniuje troleibusu buvo vežiojamas visą valandą. Niekas nepaklausė, nepasidomėjo, gal tau blogai, gal padėti kuom. Ne. Niekam neįdomu. Kiekvienas savais rūpesčiais užsiėmęs, o jei paklaus, dar pagalbos paprašys, vėl bėda, laiką su tokiu reikės gaišti. Susvetimėjimas nesvietiškas.
––––––––––
Stovėjau pašte eilėje siuntiniui atsiimti. Įėjo moteriškė, beveik visi mažeikiškiai ją yra matę, atpažįsta, nes dažnai slampinėja gatvėmis, galima sutikti ją ir gana toli už miesto kažkur einančią. Į ją panašius žmones mes linkę vadinti „bomžais“. Šis pavadinimas kilęs nuo rusiško trumpinio BMŽ (bėz aprėdėlionova mėsta žytėlstva) . Išverstus tai reikštų – žmogus, kurio gyvenamoji vieta nenustatyta, kitaip tariant, neturintis gyvenamosios vietos. Dažniausiai jie, netvarkingai apsirengę, su kvapeliu, besirausiantys šiukšlių konteineriuose, tai butelių randantys išmestų, tai metalų, ar dar ko vertingesnio. Bet ši moteriškutė, smulkutė, gan tvarkingai apsirengusi, niekados jos nesu matęs išgėrusios, svirinėjančios, ar išmaldos prašančios. Kažkada viena prekiautoja turguje yra sakiusi, kad kai turi pinigų, ateina į turgelį ir perka jai patikusius daiktus, sukneles, kurių, aiškiai matome, jai nereikia ir jai netinka. Sąžiningesnis bando atkalbėti, kad nepirk, kam tau , bet jinai būna užsispyrusi, duok čia ir kiša pinigus net nesiderėdama.
Tai va, įėjo, pavaikščiojo apie vitrinas, pažiūrinėdama labiau krentančius į akį atvirukus, po truputį, po truputį, kaip laputė prislinko prie savo tikslo – kasininkės. Išsitraukė iš kišenės maišiuką, o iš maišiuko, į medžiagos skiautę suvyniotą kažką. Kruopščiai, neskubėdama jį išlankstė , ir išvyniojo iš ten pasą. Sulaukusi, kol kasininkė aptarnaus eilinį klientą, padavė jai dokumentą ir pasakė, kad nori pensijos. Nors žmonių eilėje stovėjo tikrai daug, nes artinosi šventės, vieni laukė vienoje, prie siuntinių, kiti – kitoje prie pašalpų išmokėjimo, bet niekas nei puse žodžio, kaip dažnai būna, nesumurmėjo, neparodė pirštu į kitą pusę, sakydamas, kad eilės galas tenai, o ne čia.
Iš kasininkės atsakymo supratau, kad moteris nebe pirmą kartą kreipiasi ir prašo pensijos. Darbuotoja atsako, juk aš jums jau aiškinau, kad pensijų paštas nebemoka, kreipkitės į banką. Moteriškė pasiima dokumentą, kruopščiai jį susivynioja, kur jisai buvęs ir, galvą nuleidusi, išpėdina lauk.
Taip gaila man jos pasidarė: gal moteris nevalgiusi jau nežinia kiek, jei anksčiau čia gaudavo pinigus, o dabar nebe, ir nežino kur kreiptis, reikia kažką daryti. Iki kasininkės man dar buvo likę pora žmonių, galvoju, tuoj atsiimu, ko atėjau ir aš tave pasivysiu. Nepavyko. Išėjęs iš pašto, sėdęs mašinon, pavažiavau į vieną pusę kilometrą, į kitą, niekur nebematyti, išgaravo kaip spiritas. Na nieko, galvoju, tą keliauninkę aš dar sutiksiu, pavažinėsim mes po įstaigas, išsiaiškinsim, kur šuo pakastas.
Nei tą dieną, nei dar kelias kitas aš jos niekur nebemačiau. Taip atrodo, jos visur pilna, o kai reikia ir nebėra... Atėjo šeštadienis, turgaus diena. O mes, taksistai, tokią dieną mėgstame apie jį pasisukinėti. Gal kam pagalbos prireiks, gal paprašys pavėžinti. Žiūriu, ogi mano pražuvėlė besėdinti autobusų stotelėje. Pasistačiau mašiną, kur nedraudžiama, ir nupėdinau pas ją... Sakau, mačiau pašte norėjot atsiimti pensiją, kaip ten yra su ja... Jinai mėgino kažką man aiškinti, nelabai supratau ką nori pasakyti, mėginau klausti vienaip, mėginau kitaip, na niekas man neaišku, nes neišeina jai rišliai, suprantamai paaiškinti. Tada aš jai sakau, kad po švenčių, antradienį, nes pirmadienis tada irgi buvo šventas, mes pamėginsim kartu nuvažiuoti į Sodrą ir išsiaiškinti, kaip ten yra su ta jos pensija. Gerai, sako, nuvažiuosim.
Iš išvaizdos neatrodė, nei suvargusi, nei alkana, nors, į vidų juk neįlįsi, tikrosios padėties nesužinosi. Ištraukiau iš kišenės du eurus ir ištiesiau jai. Pamačiau sumišimą jos akyse, imti, neimti, imti, neimti. Kaip katinas iš nepažįstamojo, atsargesnis, kuris ne kartą nukentėjęs, bijo, o gal čia spąstai...
– Imkit, imkit, – padrąsinau, – čia jums, nusipirksit ko nors. Tada ištiesė ranką, paėmė ir... apsiverkė.
Atsisveikindamas, išsitraukęs telefoną, nupaveikslavau, kad lengviau būtų aiškintis su pareigūnais, ar šiaip pažįstamais, apie ką eina kalba.
Taip ir padariau, surašiau trumpą žinutę ir pasiunčiau vienam kitam, gal žino šią moterį ir tikrąją padėtį. Jei kas nežinodavo, parodydavau ir nuotrauką. Netrukus gavau žinutę iš dar nuo studijų laikų pažįstamos, kuri, dabar truputį kaip ir prie valdžios, o tiksliau, vieno Seimo nario padėjėja: „Tu nerealus! Antradienį imsiuosi kaip nors padėti tai moteriai. O kaip padėti dabar – neišmanau.“
Praėjo pora dienų ir jau aš rašau tai pačiai pažįstamai tokio turinio žinutę: „Labas. Prieš porą valandų važiavau prie Sedos gatvėje esančios IKI, lėtai važiavau. Žiūriu, eina ta moteris... mūsų žvilgsniai susidūrė, aš šyptelėjau, jinai taip pat atsakė šypsena. Nors ją šlaistantis pakampiais matau keli metai, gal net daug metų, besišypsančią pamačiau pirmą kartą. Iš to supratau, kad prisimena mūsų pokalbį šeštadienį.“
Seimo nario padėjėja atsakė: „Labas, vadinasi, nėra visiškai atsijungusi nuo šio pasaulio. Rytoj būtinai imsiuosi aiškintis situacijos.“
Ir nepamelavo, nes jau kitą dieną pranešė, kad užklausė reikiamų įstaigų, kad padėtų išsiaiškinti.
O dar po dienos, iš jos gaunu tokią žinutę: „Labas rytas. Viską išsiaiškinau dėl tos moters. Jos vardas M....... (ach! koks gražus vardas), pensija jos vidutinė (truputį didesnė nei... eurų), gyvena su dukra ir jos šeima, viskas sumokėta, jokių skolų nėra, kaimynai dukters šeimą charakterizuoja gerai. Kaimynai sako, kad dukra nerimavusi ir net pykusi dėl jos vaikščiojimo, nuolatinio sėdėjimo laiptinėje ant laiptų, tačiau moteriškei tiesiog to reikia... Ačiū už rūpestį žmogumi. Kaip jau rašiau, esi nuostabus!“
Tada aš jai padėkojau už pagyrimus ir atsiprašiau už vargus per mane patirtus ir dar pridėjau: „...viskas, pasirodo, su ja, su ta „keliauninke“ gerai, nenuskriausta, o į paštą ateinanti, nes iš kažkur girdėjusi, kad ten duoda pinigų, gal ir jai duos... o gal iš įpratimo, nes būdavo laikas, kad paštas žmonėms pensijas mokėdavo. “
Tuomet padėjėja atsakė: „Matyt, iš įpročio ateina. Mums už sienos esančiame bute labai puiki šeima, karšinanti senuką tėvą. Kadangi jis apykurtis, mes labai gerai girdime, ką jie kalba. Senukas nuo mėnesio pradžios pradeda reikalauti pensijos. Ir taip kas valandą. Dukra jam aiškina: „Tėvieli, šindėin da tik pėrma, o pėnsiją atneš mienese vėdury‘‘. Ir taip kas valandą iki tos pensijos. “
Na va, gerų darbų padaryti man tą kartą nepavyko, bet nors pabandžiau...
O tie du mano dovanoti eurai, lai būna jai velykinė dovanėlė, nes tada kaip tik artinosi Velykos.
