Apsupta gūdaus miško stovi trobelė iš rastų. Jos languose dega oranžine šviesa. Iš kamino kyla dūmas. Girdisi kaip, pokšt pokšt, kažkas už namo kapoja malkas.
Už dviejų žingsnių nuo trobelės kraujo klane guli du medžiotojai ir jų ištikimas šuo. Nuo garuojančio balos paviršiaus žvelgia jaunas mėnulis. Atokiau nuo namo stovi nedidelis teleskopas.
Trobelės lange žybteli žalias blyksnis.
Žaidėjų pokalbio protokole atsranda eilutės:
Džoni (raudonkepuraitė) atvyko.
Džoni: aš jau. susitinkam bazėje
Leidžiantis į trobelę jos stogas ištirpsta. Mes viduje.
Kaip ir priklauso medžiotojo trobelei, sienos iškaltos lentomis, jas puošia elnio ragai, ant vinies kabo gitara, o scenos vidury stovi praplikęs vyras su raudonu džemperiu ir akiniais. Trobelės krosnyje spragsi eglinė pliauska, virš ugnies kunkuliuodamas tarška puodas. Kvepia virtos bulvės ir krapai.
Vyras pasižiūri į apačią. Vietoj minkšto kilimo, ant kurio ką tik stovėjo jo rudos šlepetės – linguojančios lentos.
– Kur, po velniais, mano viskis? – nustemba vyras.
Nematoma visatų kūrėjo ranka jam iš po kojų ištraukė kilimą, jo butą, jo miestą, jo planetą ir pačią visatą, bet jis pasigedo tik stiklinės su škotišku viskiu ir dviem ledukais, kurios svorį dar prieš akimirką jautė rankoje.
Sudejavo trobelės durys ir pro jas, nešinas glėbiu malkų, įžengė kitas vyras. Tas pasirodė matytas. Jis atsiminė – pečius dengiantys džinsiniai marškiniai ir pražilusi kasa priklausė pavežėjui, prieš pusvalandį vežusiam jį namo. Tai dar labiau jį nustebino.
Roza (vilkas): nu pagaliau. kur taip ilgai?
Džoni: genomaizeris išsikrovė turėjau palaukti
– P-p-ponas Stepai?!
– Aaa! – krūptelėjo Stepas. – Pfiu, kaip išgąsdinai.
Numetė į kampą malkas ir žengė link jo tiesdamas rankas apkabinimui.
– Ką jūs čia... – nustebo vyras raudonu kapišonu ir apkabino Stepą.
– Eina sau, nepatikėsi, kas tai per vieta. – karo žiaurumus mačiusio žmogaus balsu pasakė Stepas.
Roza: praleidai kaip papjoviau medžiotojus auuuuu
Džoni: šuds ;(
Roza: žinaauuuu ;p Žiūrėk, ką išmokau.
Jie pasitraukė vienas nuo kito per gerą žingsnį ir Stepas tiesiog ėmė ir pravirko. Netrukus jis taip įsiverkė, kad ėmė žliumbti. Tikros ašaros tekėjo jo skruostais. Iš to, kaip jis priešinosi, kaip purtė galvą ir ką bandė lementi, galėjai suprasti, kad jis tai darė ne savo valia:
– Na štai, ir vė-ėl. – kūkčiodamas ir sriūbaudamas šaukė jis – Kas da-a-a-a-rosi? Kodėl-ė-ė-ė-l?
Galiausiai vyras tiesiog palūžo:
– atleiskit, aš nenorė-ė-ėjau. – kriokė jis – atleiskite, aš bandžiau juos perspėti.
Staiga jo nuotaika iš žliumbimo persijungė į pasiutimą. Jis pasidarė raudonas iš pykčio, suspaudė kumščius ir urgzdamas iškošė:
– Geriau pasisaugok... žmogau… Mane apsėdo.... Aš nemeluoju... galiu padaryti kažką baisaus.
Vyras su raudonu kapišonu ne juokais išsigando. Veltui bandė trauktis nuo Stepo, kuriam iš burnos dribo seilės. Veltui bandė nuo jo nusisukti. Viskas, ką jis galėjo, tai stovėti ir žiūrėti į vargšo pamišėlio šokį.
Lygiai taip pat staiga, Stepas persijungė į juoko priepuolį ir kvatodamas iš visų jėgų šaukė:
– Hahaha... ši vieta-a-a-a-a… uoj negaliu... prakeikta-a-a-a-a... gėk iš čia-a-a-a!
Galiausiai, kai Stepas nurimo ir, kaip tikras aktorius, nusilenkė vieninteliam savo žiūrovui, vyras su kapišonu už tai dar ir paplojo.
Džoni: tau ir gyvenime sekasi žliumbti isterikuoti ir žvengti :D
Roza: nepavydėk, aš padarysiu iš jo aktorių. O tu kas? Paskaityk – tau laiškas ant stalo.
Vyras su raudonu kapišonu atsisuko į stalą. Virš jo švietė neriniuotu gaubtu dengtą elektros lemputė, aplink kurią vienoda trajektorija sukosi ir zvimbė trys musės. Čia gulėjo tvarkingai išdėlioti artefaktai: geltonas vokas, krūvelė popieriaus, pieštukinė su pieštukais, spausdinimo mašinėlė, aukšta stiklinė pypkė (kitaip dar vadinamas bongas), dėžutė su marihuana ir žiebtuvėlis. Rankos paėmė voką, atrišo raudoną siūlą ir ištraukė laišką. Jame spausdinimo mašinėlės šriftu buvo rašoma:
„Sveikas atvykęs į prieglobstį. Pasitik savo tikslą – tapti rašytoju. Trobelėje rasi priemones, reikalingas naujų įgūdžių tobulinimui. Kai būsi pasiruošęs, galėsi grįžti į nuotykius.“
Džoni: geras o aš turiu rašytoją
Roza: fuuu kaip nuobodu. sakiau, kad klaida buvo pasirinkti raudonkepuraitę. Nu ką sėkmės rašant?
Tuo tarpu vyras su pilka kasa, trindamas bulves tarė.
– Ką tau parašė?
Jis perskaitė laišką.
Statydamas ant stalo garuojantį puodą, vyras nusikeikė.
– Ble, nu nieko nesuprantu. Tu gal supranti… kokie dar įgūdžiai, kokie nuotykiai?
Džoni: nevaryk, man jis visai patinka
Roza: žiūrėk, ką moka mano aktorius. tik reikia parūkyti žolės
Kai vyrai susėdo prie garuojančios bulvių košės, Stepas paėmė bongą, atidarė dėžutę su kanapėmis ir užtaisė jomis pypkę. Žybtelėjo liepsna virš suspausto mišinio ir bongas, kunkuliuodamas prisipildė tirštų dūmų. Stepas išpūtė juos į muses, bet tos net nesureagavo.
– Mmm kvepia skaniai, gal duosi ir man dūmą? – prabilo vyras raudonu kapišonu. Jis godžiai žiūrėjo, kada gi galės patraukti iš plačios angos.
Roza: o tu nenori patraukti?
Džoni: ne. juk raudonkepuraitė nuo žolės eis miegoti
Stepo akys paraudo, jo ėmė kikenti, pastatė bongą ant stalo ir, nusikabinęs nuo sienos gitarą, užgrojo Gyčio Paškevičiaus „Tu vėjo paklausk“.
Džoni : haha super. ką dar moki?
Roza: kol kas tik šitą. Lauke yra teleskopas, eik pažiūrėk į žvaigždes. gal tai įkvėps
Raudonas kapišonas atsistojo, vėl paplojo Stepui už dainą ir išėjo į kiemą. Kai pro duris krintantis šviesos trikampis apšvietė žudynių pėdsakus, vyras nusikeikė taip riebiai, kad net nesinori cituoti, tačiau nė sekundei nesustojo prie kūnų. Jis priėjo prie teleskopo, priglaudė akinių stiklą prie žiūrono ir pažvelgė į apsiblaususį nakties skliautą. Jis niekada nebuvo matęs tokio reginio. Po teleskopo akį matėsi artėjanti kometa – galėjai įžiūrėti ryškią jos galvą ir ilgą uodegą. O tada, lyg žaibas galvoje, tvoskė mintis, kurios jis pats išsigando. Jis apsisuko ir vienodu greičiu žengė atgal, pasilenkė prie vieno iš medžiotojų kūno, ištraukė iš jo rankų šautuvą...
Džoni: roza, atleisk, bet man nesirašo kol tu čia groji. labanaktis
… įžengė į trobelę, atsuko vamzdį į apsirūkiusi Stepą ir pykšt! šovė tiesiai į galvą.
Parako ir žolės dūmai susimaišė. Ausyse spengė. Kai dūmai ėmė sklaidytis, jis išvydo po virtuvę ištaškytą žmogaus galvą, o po stalu sukniubęs pavežėjo kūnas. Jo smegenų drebučių, kaulų trupinių ir mėsos gabalų buvo visur – ant sienų, ant lango, net ant šviestuvo gaubto... O musės toliau, nekeisdamos savo trajektorijos, įkyriai suko tuos pačius ratus.
Paklaikęs nuo vaizdo, kurį ką tik išvydo, vyras su raudonu kapišonu atsisėdo prie stalo. Ten, kur ką tik sėdėjo Stepas, lentomis varvėjo tirštas kraujas. Jis pritraukė prie savęs plaukuotais skalpo trupiniais apdrapstytą spausdinimo mašinėlę, įstatė į jos vidų popieriaus lapą, pasuko rankeną ir ėmė rašyti. Jam nereikėjo galvoti ką spausti, kažkas kitas jo pirštais rašė:
mielas dienorašti, tu – vienintelis, kuris suprasi mane. nors tu tik kvailas žaidimas ir nežinai ką tau rašau bet jei galvosiu kad esi gyvas ir girdi man bus lengviau. ir niekas negali žinoti apie tai ką tau rašau. net roza. matau ji skambina bet aš nekelsiu. noreciau kad roza suprastų kaip jaučiuosi, juk ji mano geriausia drauge mokykloje. aš tiek daug žinau apie žemė, bet niekada joje nebuvau. mokytojas sakė kad žemė buvo pati geriausia vieta gyventi visoje visatoje, jei tik galėčiau grįžti laiku atgal tai norėčiau gyventi miške trobelėje. saulei nusileidus žiūrėčiau į žvaigždes o dienai atėjus į mėlyną dangų. negaliu patikėti kad iš apačios dangus mėlynas turėtų būti nuostabus vaizdas mano mėgstamiausia spalva yra melyna kaip ir mano akys, tėtis pasakojo, kad žemės miškuose labai gera ir juose čia kadaise buvo daug visokių paukščių garsų ir medžiai aukšti nuo vėjo lingavo ošė ir kad prie jūros irgi būdavo gera galėjai matyti kaip į ją leidžiasi saulė. man taip liūdna kai pagalvoju, kad žemėje neliko miškų ir kad dar negreit išvysim kaip saulė keliauja per mėlyną dangų į jūrą. man norisi verkti. šiandien klausiau luie armstrongo dainos that lucky old sun gal dešimt kart iš eilės. tai labai graži prieštvaninė daina labai patinka lui balsas. jis ir ella fitzgerald geriausias duetas. kol kas tiek. man metas. susitiksime kitą kartą. ačiū kad išklausei.
Baigę rašyti kruvini pirštai ištraukė lapą, nuėjo prie krosnies, atidarė metalines dureles ir padėjo ant rusenančių žarijų. Vyras pastovėjo keletą sekundžių be žado žiūrėdamas, kaip žarijos ryja popieriaus lapą. Tada nuėjo į už sienos esantį miegamąjį, iš lovos išstūmė senos moters su perpjautą gerkle lavoną ir, užsiklojęs jos languotu pledu, pravirko.
Tuo tarpu kitoje visatoje, Džoni išjungė kompiuterį, atsisuko į apvalų Nojaus erdvėlaivio langą ir klausydama savo geriausios dainos žiūrėjo, kaip Žemė sukasi po jos kojomis.
