Nuotraukos žmonių, karštai plojančių namų balkonuose, primena vaizdus, kai teatrų ložėse žiūrovai ovacijomis dėkoja aktoriams už vaidybą. Nes teatras nuo Antikos laikų išties yra plojimų namai, o klasikiniu Europos periodu plojimai, kylantys dažniausiai vaidinimo pabaigoje, tapo įprastu reiškiniu. Panašiai plojama, pagerbiant ir sportininkus. Štai ir turime raktą – plojimai pasigirsta ten, kur vyksta kažkas išskirtinio, nesvarbu, ar tai reginiai, ar fikcija, kaip antai teatras. Taigi plojame aktoriams, sporto „žvaigždėms“, pranešėjams, scenos menininkams. Dabar ovacijomis pagerbiami ir sveikatos apsaugos darbuotojai, bet čia yra vienas reikšmingas skirtumas.
Johanas Huizinga, tyrinėjęs žaidimo ir žaidėjų prigimtį, traktate Homo ludens pabrėžė, kad „visų žaidimų pirmutinis ir svarbiausias bruožas yra tai, kad žaidžiama savo noru.“ Sveikatos apsaugos sistemoje irgi yra savanorių, tačiau jų mažuma, todėl būtų sunku tvirtinti, kad medikai savo noru dirba pavojingoje aplinkoje. Greičiau priešingai. Daugelio šalių sveikatos apsaugos darbuotojams patiems pirmiesiems uždrausta vykti į tarptautines keliones. Kaip asmenys, teikiantys būtinąsias paslaugas, jie buvo priversti atidėti atostogas, dirbti viršvalandžius, nepaisyti, kad ir patys negaluoja, baimindamiesi, kad negaus jiems priklausančios nedarbingumo pažymos. Panašu, kad mes plojame gladiatoriui, einančiam į areną kautis su liūtu...
Kova su pandemija dažnai vadinama karu, griebiamasi net panašių priemonių. Tačiau mane toks palyginimas sukrečia dėl visai kitos analogijos. Kaip kad plotume kariams, einantiems į karą, kur jiems grės mirtinas pavojus, taip dabar plojame sveikatos apsaugos darbuotojams. Plojimais pripažįstame, kad jie tam tikru atžvilgiu aukojasi dėl mūsų. Bet kariauti einama juk ne savo noru. Dar visai neseniai daugelyje šalių karinė tarnyba buvo privaloma, o profesionalų kariuomenės kontingentą šiandien sudaro daugiausia mažas pajamas gaunantys vietos gyventojai ir imigrantai, vieni tarnauja mainais už ekonominį saugumą, o kiti – už greitą natūralizaciją. Lygiai taip pat akivaizdu, kad slaugos ir sveikatos priežiūros sektoriuje bei kitose būtinųjų paslaugų srityse irgi dirba ypač daug imigrantų.
Taigi plojame jiems ne dėl kokių nors išskirtinių pasiekimų ar jų darbo kokybės, kaip nutinka pramogų sferoje, ne, plojame jiems už tai, kad vietoj mūsų atsidūrė ten, kur gresia pavojus gyvybei. Taigi susižavėjimo ir dėkingumo ovacijų jie nusipelno ne dėl kokio nors išskirtinio gebėjimo, juk dar nežinoma, kaip tą virusą gydyti, bet dėl savo apsisprendimo pasiaukoti. Štai slaugėms buvo sutrumpinti mokslo metai, kad jos eitų kovoti su pandemija. Iš principo beveik kiekvienas galėtume teikti šias paslaugas, lygiai kaip ir tarnauti kariuomenėje. Antai Mike’as Bloombergas mano, kad kiekvieną žmogų galėtų išmokyti ūkininkauti. Taigi šie plojimai galiausiai yra skirti mums patiems, nes džiaugiamės, kad neprivalome daryti kažko, kas nemalonu ar pavojinga.
Muzikologė Jutta Toelle iš Maxo Plancko empirinės estetikos instituto, tyrinėjusi plojimus kaip reiškinį, šių metų pradžioje duodama interviu Vokietijos laikraščiui FAZ, padarė tokią esminę išvadą:
„Plojimai aktyvius visuomenės narius atskiria nuo pasyvių, t. y. tuos, kurie dirba, nuo tų, kurie stebi, kaip dirbama. Kultūrose, kur svarbiausia yra dalyvauti, kur kiekvienas yra reginio dalyvis, plojimų vaidmuo išties menkas.“
Kitaip tariant, plojimais išreiškiamas socialinis atsiribojimas. Kol mes, priverstinai uždaryti namuose, kankinamės dėl menamo savo nenaudingumo visuomenei, plojimai, kurie aktyvius visuomenės narius instituciškai atriboja nuo pasyvių, netikėtai viską įprasmina. Tapę žiūrovais, randame patogią vietą, kuri suteikia prasmę mūsų pasyvumui.
Dar daugiau – mes kaip žiūrovai net galime aktyviai dalyvauti vaidinime, įnešdami savo indėlį į darbo pasidalijimą ir įvertindami darbuotojų pastangas. Todėl suprantama, kad žiniasklaidos, pranešančios apie šią iniciatyvą, dėmesys krypsta būtent į plojančiuosius, ypač į renginių organizatorius, ministrus pirmininkus, iškilius veikėjus, tarkim, Davidą Beckhamą, iškilmingai tariantį: „Didžiuojuosi jumis“. (Indijoje buvo rastas dar trumpesnis kelias – apeinant sveikatos apsaugos darbuotojus, manyta, esą koronavirusui įveikti pakaks teigiamų vibracijų, kurias sukelia plojimai.)
Tačiau tiems, kurie gyvena šalia didvyrių, sunku už jų pasiaukojimą atsidėkoti būtent ovacijomis. Iš karo sugrįžusių karių, neretai suluošintų, kenčiančių nuo potrauminio streso ar kitų sutrikimų, artimieji visai nenori ploti, nes padėtis niūri. Nors masiškai aidi sveikatos apsaugos darbuotojams skirtos ovacijos, daugelyje pasaulio šalių medikams neleidžiama grįžti į savo namus, draudžiama važinėti viešuoju transportu, gatvėse jie užsipuolami, nes laikomi potencialiais užkrato nešiotojais, o jų šeimos jaučia nuolatinį nerimą dėl pavojų, artimiesiems gresiančių darbe.
Nepaisant ekstremalių darbo sąlygų, susiklosčiusių dėl pandemijos, iš esmės pasikeitė tik darbo mastas, bet ne jo esmė. Išvesdamas paralelę tarp karštų plojimų ir dabar kone visuotinai paplitusio įpročio be paliovos dėkoti, Davidas Graeberis savo bestseleryje apie skolas teigia: „Dėkoti kam nors reiškia, kad jis ar ji galbūt elgiasi ne visai taip, kaip derėtų.“ Štai kodėl kai kurios bendruomenės padėką laiko įžeidimu, nes joje galimai slypi neišsipildę lūkesčiai. Tikrovės kontekste tokia prielaida tampa beveik absurdu. Dar visai neseniai kai kuriose šalyse buvo įprasta, kad kiekvienąkart sėkmingai nusileidus lėktuvui, keleiviai imdavo entuziastingai ploti. Lakūnai tokios padėkos sulaukdavo ne dėl ypatingų gebėjimų, būtinų nutupdyti keleiviniam lėktuvui, o todėl, kad mes, nors nuolatos skraidome, vis dar abejojame šiuo magišku išradimu, todėl džiūgaujame kaskart, kai įsitikiname, kad jis veikia (toks paprotys dabar beveik išnyko, nes fizikos dėsniai įrodė savo patikimumą.) Grįžtant prie sveikatos apsaugos darbuotojų, akivaizdu, kad jie neturi didelio pasirinkimo, pasiaukoti jiems tenka nesavanoriškai. Todėl stebimės, kad jie, tarsi stumiami nematomos rankos, ir toliau pareigingai dirba tuos darbus, kuriuos jiems liepiama dirbti. Sistema veikia!
Dar daugiau – padėkos duoklę atiduodant plojimais, į juos įskaičiuojama ir pridėtinė vertė. Barbara Streisand visai ne be reikalo klausia: „Ką reiškia, kai žmonės ploja? Gal turėčiau jiems už tai sumokėti? Padėkoti? Pasikelti suknelę?“
Plojimai nėra vienintelis simbolinis būdas ką nors pagerbti – kariniai apdovanojimai, kiti garbės titulai atlieka tokią pačią funkciją, paprastai neduodami kokios nors materialinės naudos. Lygiai kaip karo veteranus apipilame kariniais apdovanojimais už drąsą, taip sveikatos apsaugos darbuotojams atsidėkojame intensyviais plojimais. Kad tokia padėkos forma yra be galo abstrakti, rodo kartkartėmis į viešumą iškylantys apdovanotų karo veteranų gyvenimo atsargoje vaizdai. Karo aukų atminimo dieną nevyriausybinės organizacijos renka jiems finansinę paramą, o tai tik dar kartą patvirtina, kokia vargana tikroji jų padėtis.
Visiškai aišku, kad plojimai susiję ne su žmonėmis, o tik su jų darbo atlikimo kokybe ar su faktu, kad jie išvis to imasi. Jei aktorius scenoje pradėtų reikšti asmeninius jausmus ir mintis, nesusijusias su pjese, vargu ar pelnytų publikos ovacijas. Kariai, kalbantys apie asmenines savo kovas, juo labiau pasisakantys prieš karą, sulaužo savąjį elgesio kodeksą, todėl kelia visuotinį pasipiktinimą. Iš naujausios istorijos galėtume prisiminti Bowe’ą Bergdahlą, kuris pareiškė, kad „JAV kariuomenė yra didžiausias pokštas“ ir kad jam „gėda būti amerikiečiu“, todėl buvo apkaltintas ir oficialiai pasmerktas, nors turėjo pagrįstą teisę gauti nemažai apdovanojimų už karinius nuopelnus. Lygiai taip pat įspėjami, net gąsdinami ir sveikatos apsaugos darbuotojai, kad jokiu būdu nekalbėtų apie netinkamas, jų gyvybei pavojingas darbo sąlygas, su kuriomis susiduria, įsisiautėjus pandemijai. Vaidinimas turi tęstis.
Plojimų sveikatos apsaugos ir priežiūros darbuotojams prasmę ypač glaustai ir tiksliai nusakė Anglijos karalienė, savo kalboje apie koronavirusą pabrėžusi: „Pasididžiavimas tuo, kas esame, nėra mūsų praeities dalis – jis susijęs su mūsų dabartimi ir nulems mūsų ateitį. Akimirkos, kai Jungtinės Karalystės žmonės susivienijo, kad plojimais padėkotų sveikatos apsaugos darbuotojams ir būtinųjų paslaugų teikėjams, bus atsimenamos kaip mūsų tautos dvasios išraiška.“
Vertėtų pakartoti – būtent plojimų akimirkos bus atsimenamos kaip mūsų tautos dvasios išraiška, o ne pasiaukojimas tų, kuriems plojame. Nusileidus uždangai, būtinųjų paslaugų teikėjai išnyksta. Taigi ovacijos skirtos ne jiems, bet mums patiems. Šiuo atžvilgiu plojimai niekuo nesiskiria nuo patriotinių dainų, skambančių balkonuose tiesiog šiaip sau, be konkretaus tikslo.
Mūsų ovacijos toli gražu nėra solidarumo su sveikatos apsaugos darbuotojais išraiška, kaip norima jas pristatyti. Iš tikrųjų tai socialinio atsiribojimo nuo tų, kurie verčiami aukotis, forma. Solidarumas reiškia žmonių bendrumą, o plojimai rodo atskirtį. Plojimais mes kaip žiūrovai prisijungiame prie kitų pasyvių visuomenės narių, bet atsiskiriame nuo aktyviosios auditorijos, teikiančios būtinąsias paslaugas, jausdamiesi tokiam pasiaukojimui neįpareigoti, todėl pranašesni, ir siekiame šią nelygybę įteisinti. Plojimais dėkodami sveikatos apsaugos darbuotojams už kasdieninį jų triūsą, didžiuojamės, kad mums to daryti nereikia. Toks jau didvyrių likimas – žygdarbiai, už kuriuos jie sumoka gyvybe, leidžia mums kopti į nacionalinės šlovės aukštumas.
Iš anglų k. vertė Inga TULIŠEVSKAITĖ
2020 m. gegužės 9 d.
© Christian Juri / openDemocracy / Eurozine
