Kad modelis būtų visada šalia, tapau save. Iš dalies dėl karantino, bet yra ir gilesnių priežasčių – ir savityros bandymai, ir savotiška istorinė tradicija, kai moterys vaizduoja tai, kas joms prieinama. Kad nutapyčiau save, turiu tarsi susidvejinti ir žiūrėti į save iš šalies, nebent tapyčiau kūno dalis, kurias pati matau be veidrodžio ar nuotraukos. Ar save matau „gražesnę“ ar „negražesnę“, priklauso nuo mano būsenos.
Save tapyti paprasčiau ir todėl, kad niekas nepriekaištaus, jog blogai ar negražius nutapiau. Vaizduoti save nėra originalu, bet kiekvieną kartą tai nauja, ypač tokioje meno srityje kaip tapyba, kur svarbus pats prisilietimas, nes tapyba – rankdarbis.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.