Mama yra man pasakojusi, kad kai ji, būdama vaikas, blogai elgdavosi, jos mama gąsdino, jog išsiųs į Nemuno gatvę. Mano mama niekada nesuprato šio grasinimo reikšmės. O kaip gi suprasi, jeigu tais laikais, kai ji buvo maža Nemuno gatvės Kaune nešlovė jau buvo beveik išblėsusi.
Viskas prasidėjo dar Carinės Rusijos laikais, kai 1843 metai buvo legalizuota prostitucija ir viešnamių verslas. Ši veikla plėtėsi ir populiarėjo labai sparčiai. Netrukus prasidėjo Pirmas Pasaulinis karas, na o jam pasibaigus Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Nors nepriklausoma pokario Lietuva stengėsi pabėgti nuo Carinės Rusijos primestų taisyklių ir normų, tačiau prostitucija ir viešnamiai liko legalūs. Šis faktas tapo ypatingai aktualus pokario metais, nes moterų bedarbystė buvo labai didelė. Bedarbių moterų buvo skaičiuojama apie 3000, kai tuo tarpu vyrų tik apie 600.
Dabartinė Nemuno gatvė Kaune pokario metais turėjo Klaipėdos vardą. Tai buvo vieta be vandentiekio ir kanalizacijos, apsupta žemų sukrypusių medinių namukų, taukuotomis durimis ir sienomis. Norėdamas patekti į vieną iš tų trobesių, ties slenksčiu į vidų, turėjai perbristi per kažkokį neaiškų smirdintį skystį. Visi tie baisūs trobesiai turėjo tamsius skverus, kas tikrai nepridėjo nei grožio, nei saugumo jausmo. Nemuno gatvė buvo vieta, kur kriminaliniai nusikaltimai buvo pilka kasdienybė. Tačiau, kad ir kaip niūriai ši gatvė atrodė dienos metu, sutemus visus apykreivius trobesius nutvieksdavo ryškiai raudona šviesa. Tikriausiai nenuostabu, kad prostitutės ir viešnamiai savo vietą rado būtent čia, taip sukurdami tikrų tikriausią raudonųjų žibintų kvartalą. Klaipėdiečiai išgirdę apie nešlovingą veiklą, jų miestu pavadintoje gatvėje Kaune, greitai pareikalavo, kad gatvės pavadinimas būtų pakeistas. Taip Klaipėdos gatvė įgijo kitą vardą – išdidžiojo upių Karaliaus Nemuno.
Viešnamių aukso amžius pokario Lietuvoje buvo žinomas maždaug iki 1930-jų. Vėliau viešnamiai arba vadinamieji bordeliai buvo uždrausti, tačiau prostitucija liko legali iki Antro Pasaulinio karo pradžios. Raudonųjų žibintų kvartalu buvo žinoma ne tik dabartinė Nemuno gatvė, bet Puodžių, Šilutės bei dalis Birštono gatvės. Visos šios gatvės vizualiai sudarė trikampį ir dėl jose vykdomos veiklos buvo vadinamos Nuodėmių kvartalu.
Kas atsidurdavo šiame kvartale? Tai dažniausiai buvo merginos, atvykusios iš provincijos ieškoti geresnio gyvenimo didmiestyje. Jos visos atvykdavo dėl skirtingų priežasčių ir visos turėjo savo skaudžią istoriją. Šios merginos bėgo nuo savo praeities, bet jos visos turėjo vieną ir tą pačią viltį – pradėti naują gyvenimą Kaune. Tačiau susidūrusios su didele konkurencija, likusios be pinigų ir negalėdamos susirasti padoraus darbo jos dažniausiai baigdavo savo dienas Nemuno gatvėje, pildydamos gašliausias vyrų fantazijas. Viena iš tokių istorijų buvo papasakota jaunam žurnalistui Juozui Beleckui. Viena mergina jam pasakojo, kad pas ją ateidavo toks vyras. Sumokėjęs jai už vizitą, paprašydavo, kad mergina apsirengtų juodai kaip laiduotuvėms ir atsigultų tarsi negyva. Pirmą kartą vyras, tiesiog sėdėjo šalia jos ir nieko nedarė. Tada prašė šį procesą pakartoti per antrą ir trečią susitikimus. Galiausiai per trečią pasimatymą, jis su mergina pasimylėjo ir daugiau niekada nebegrįžo. Klientas pinigus sumokėjo už visus susitikimus, todėl mergina niekada nieko neklausė apie keistą susitikimą.
Kai pradėjau domėtis senuoju Kauno Raudonųjų žibintų kvartalu, paklausiau senelės, ką ji prisimena apie šią vietą, nes tik žmonės mano senelės amžiaus ir vyresni yra gyvi šios vietos liudininkai. Kai jų nebeliks, garsas apie Kauno nuodėmių kvartalą liks tik archyvuose. Senelė pasakojo, kad joks vyras negalėjo ramiai praeiti Nemuno gatve. Kartą kai mano senelės tėtis su savo žmona ėjo šia gatve, visos ten dirbusios moterys viliojo jį tarsi Sirenos iš Homero Iliados: „Kur eini gražuoli??? Mesk tą baisią bobą ir ateik pas mus!“ Nors mano prosenelis tąkart neužsuko, bet kiti vyrai už vieną apsilankymą pas prostitutę mokėdavo 3 litus, o prostitutė turėjo sumokėti 20–30 litų už dieną, viešnamio savininkei. Todėl nenuostabu, kad šios moterys buvo pasiryžusios bet kam, kad tik prisikviestų kuo daugiau vyrų pas save. Jos kovojo dėl savo išlikimo.
Prostitucijai išpopuliarėjus, venerinės ligos tapo labai didele miesto problema. Visos prostitutės sirgo kokia nors liga, tada apkrėsdavo pas jas apsilankiusius vyrus, o tie parnešdavo „svečią“ į namus savo žmonoms bei sužadėtinėms, kurios vėliau gimdydavo dar įsčiose apkrėstus, nesveikus vaikus. Valdžia, norėdama sukontroliuoti šią problemą, nurodė visoms moterims, užsiimančiomis prostitucija, prisiregistruoti. Prostitutės registracija reiškė, kad policija atims iš tavęs asmens dokumentus ir suteiks prostitutės geltoną pasą tam, kad visi žinotų kas tu esi, ką veiki, kur gyveni... Šios moterys buvo „pažymėtos“ visam gyvenimui. Kaip sakė Juozas Beleckas, ilgai tyrinėjęs Kauno Raudonųjų žibintų kvartalą ir visas išpažintis sudėjęs į knyga „Nuodėmių gatvė“ (1930): „Nuodėmių gatvė prarijo daug jaunų mergaičių, kurios būtų galėjusios tapti geromis žmonomis, pavyzdingomis motinomis. Vienos pasidarė nepataisomos prostitutės, alkoholikės, kokainistės, kitas veneros ligos sugraužė, jų kūnai pasidarė lyg kirminų išlandžioti lavonai; dar kitos be laiko nuėjo atilsio žemėn. Žiauraus likimo verčiamos nusižudė“. Iš tikrųjų degtinė ir kokainas buvo kasdienis šių merginų palydovas, o paklaustos apie ateities planus, dažna liūdnai juokaudavo: „Kokia dar ateitis? Mes gyvename Nemuno gatvėje, o vienintelis kelias, vedantis iš čia, yra Nemuno upė“.
Dabar buvęs nuodėmių kvartalas yra Kauno senamiesčio pasididžiavimas. Nors prasmirdusių, baisių, medinių trobelių jau seniai nelikę, bet gerai įsižiūrėjus ir žinant šios vietos istoriją, galima puikiai įsivaizduoti bei pajusti anų laikų dvasią. Ši istorijos dalis ir jos nelaimingi žmonės neturi būti pamiršti, nes jeigu ne jie mūsų miestas nebūtų toks, koks yra dabar. Miesto praeitis yra dalis mūsų ir tol, kol ja domėsimės, joje gyvenę žmonės liks visada gyvi.
