Susidaro įspūdis, kad rūmai permirkę, atrodo varganai, nereprezentatyviai. Ar tai iš tikrųjų „autentiška spalva“, ar tikrai rezidencija, kur gyveno keturios Tiškevičių kartos, „buvo nudažyta ochra“, kaip dabar įrodinėjama?
Bendrauju su Tiškevičiais, gimusiais prieš Antrąjį pasaulinį karą, todėl galiu tvirtai pasakyti, kad Vokės rūmai jiems atmintyje išlikę balti, šios rezidencijos nei tėvai, nei seneliai irgi neprisimindavo kitokios. Visa tai akivaizdžiai patvirtina tiek išlikę paveikslai, tiek mūsų dienas pasiekusios senos nuotraukos, darytos 1892–1944 m. Tiškevičių gimtieji namai buvo šviesios ir tik šviesios spalvos. Nemažai fotografijų paskelbta mano knygose – „Vokės Tiškevičiai“ (Tyszkiewiczowie z Waki. Varšuva. 2010), šią grafas Zigmuntas J. Tiškevičius redagavo asmeniškai, „Dzieje dworu i pałacu w Wace / Vokės dvarvietės istorija“ (Vilnius. 2015), „Trakų Vokės istorijos eskizai“ (Vilnius. 2017) ir kt.
Istorikės žvilgsniu
Tiškevičių rūmai Vokėje buvo statomi 1876–1880 m. – tai istorizmo epocha, suponavusi sekimą praėjusių amžių stiliais ir juos interpretavusi. Daugmaž nuo 1870 m. galima kalbėti apie tikrąjį šio stiliaus suklestėjimą architektūroje. Pagrindinis Vokės rūmų fasadas yra neoklasicistinis, o klasicizmui, kuris rėmėsi senovės Graikijos ir Romos architektūra, balta buvo pagrindinė tiek architektūros, tiek skulptūros, tiek aukštuomenės aprangos spalva. XIX a. visuotinai išplito mada baltai ar labai šviesiai dažyti bažnyčias, viešuosius pastatus, namus. Klasicizmui būdingi natūralūs, šviesūs atspalviai – smėlio, gelsvas, pilkšvas, skaidytas baltas su rausvos ar blyškaus hiacinto spalvos (gris de lin) priemaiša. Ne tik pati Vokės rezidencija, bet ir aštuonios Ludwiko Kucharzewskio (1838–1889) natūralaus dydžio skulptūros, vainikuojančios reprezentacinio pastato fasadą, buvo baltos. Tą patvirtina tiek XIX–XX a. piešiniai iš natūros, tiek iliustracijos, tiek seni atvirukai, paskelbti prieškario periodikoje.
Nuo to laiko, kai dvarus imta statyti iš plytų, jie buvo tinkuojami ir balinami. Balta spalva nereiškė, kad imituojamas vien marmuras. Statyta iš vietinių medžiagų, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Prancūzijoje iš kalkakmenio. Ten, kur mūryta iš plytų, pastatai buvo tinkuojami, dažomi. Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje tuo metu statytų dvarų bei dvarelių sienas padengdavo skiediniu ir nudažydavo baltai.
Spalva architektūrai turi didžiulę reikšmę, ji formuoja ir išryškina siluetą erdvėje. Šviesūs statiniai atrodo didesni. Tamsi spalva slegia ir optiškai sumažina pastatą, naktį jis tampa neįžiūrimas. O šviesus atvirkščiai – „šviečia“, tai buvo ypač svarbu, nes anuomet keliai ir gatvės skendėjo tamsoje. Balta – šviesiausia iš spalvų – geriausiai atspindi šviesą. Matoma iš tolo, pranešdavo, kad čia gyvena bajorai (nebūtinai turtingi, priklausantys aristokratams ar stambiems žemvaldžiams), kartu lyg kviesdavo užsukti. Tai buvo labai svarbu, nes XIX a. nereikėdavo nei žodinio, nei rašytinio kvietimo, būdavo priimami net visai atsitiktiniai svečiai. Kad aristokratų šeima yra namuose, skelbė virš rūmų stogo plevėsuojanti vėliava su giminės herbu. Kuklesniam dvarui pakakdavo ir tokio ženklo, kaip iš kamino rūkstantys dūmai. Užsukti į dvarą arba rūmus galėjo net nepažįstamas keliautojas. Ne šeimininkas, o svečias nuspręsdavo, kada išvyks iš vienų ar kitų namų.
Balta – amžinybės, dvasinio atsinaujinimo spalva, tačiau nebūtina jos sieti su tikėjimu, nors Vokės Tiškevičiai buvo nepaprastai religingi. Sakyčiau, ši spalva pasirinkta kaip naujos pradžios simbolis, iškilusi rezidencija turėjo tapti namais daugeliui Tiškevičių kartų. Magnatai – Tiškevičiai, Radvilos, Čartoriskiai ar Chodkevičiai – valdė daug dvarų, rūmų, tačiau rezidencija visuomet būdavo tik viena.
Kas yra ochra
Esu ilgametė Voložino–Vokės Tiškevičių atšakos istorijos tyrinėtoja ir archyvarė, todėl apgailestauju, kad spalva, kuria rūmai buvo nudažyti 2020 m. vasarą, nė iš tolo nedvelkia jokia autentika. Veikiau ji tipiška barokui: intensyvi, patraukianti, kelianti nerimą. Visiškai nebūdinga istorizmo epochai ir architekto Leandro Marconi’o (1834–1919), suprojektavusio Tiškevičių rūmus Vokėje, stiliui, jo koncepcijai. Juk XIX a. antrosios pusės spalvų gama labai nuosaiki, atspalvių skaičius nedidelis, dažnai apsiribojama pagrindine – sienų – spalva ir šviesesniu dekoro atspalviu. Net neobarokas anuo metu nebegrįžo prie originalui būdingos intensyvios koloristikos. Priešingai, tamsūs pastatai buvo „balinami“.
Teiginys, kad „tarybiniais laikais buvo paslėpta tikroji rūmų spalva“ (rūmai perdažyti šviesiai gelsvai), visiškai neatitinka tikrovės. Kai XX a. 8-ajame dešimtmetyje buvo įgyvendinamas Vokės rūmų atnaujinimo projektas, kunigas dr. Kazimieras Kulakas (1896–1989), Lentvario klebonas, kuris tarpukariu buvo privačios Tiškevičių koplyčios Vokėje kapelionas, padėjo suinteresuotiems asmenims susisiekti su Ona Janina Radvilaite-Tiškevičiene, grafo Jono Mykolo (1896–1939), palaidoto prie koplyčios Vokėje, žmona. Yra išlikusi visa korespondencija ir patvirtinto projekto, kuris buvo atsiųstas grafienei į Angliją, kopija. Kadangi niekas iš šeimos narių nemoka lietuviškai, medžiaga (t. y. antroji jos kopija kartu su laiškais) buvo perduota man. Viską išsamiai išanalizavome su grafų sūnumi Zigmuntu Jonu Tiškevičiumi, pas kurį lankydavausi. Neatrodo, kad ankstesni specialistai būtų netinkamai parinkę rūmų spalvą. Todėl nereikėtų didžiuotis, neva dabar padarytas „didelis atradimas“, „atidengiant tarybiniais laikais uždažytą autentišką ochrą“. Atsitiko priešingai. 1968–1979 m. projektą vykdę Lietuvos specialistai atsakingai atliko darbą. Tai liudija tiek laiškai, tiek dokumentacija, tiek pats projekto įgyvendinimas. Anuomet gazone su fontanu priešais pagrindinį rūmų fasadą sugebėta atkurti net charakteringo geometrinio piešinio augalų ir gėlių kilimą, koks čia puoselėtas iki Pirmojo pasaulinio karo (yra išlikusi nuotrauka).
Apmaudu, kad dabartiniai Vokės tvarkytojai neatsižvelgė į ilgamečių šio parko tyrinėtojų – Alfonso Lagunavičiaus (g. 1929) ir Aloyzo Sušinsko (1933–2002) – darbą. Parteris priešais rūmus dabar toks, kokio ankstesniais amžiais niekada nebuvo. Parke prisodinta augalų, kokie Vokėje niekad nebuvo auginami. Iškirstos 384 liepos, Tiškevičių mylimi medžiai. Nugenėta seniausia buvusios dvarvietes alėja. Vaizdas apgailėtinas ir kelia liūdesį.
Pseudobarokinė tamsi ochra, kokia dabar nudažyti Tiškevičių rūmai, sovietmečiu naudota itin dažnai, tačiau Vokėje tuomet nugalėjo sveikas protas. Prie 1969 m. dokumento, Vokės dvaro rūmų ir parko ansamblio restauracijos projektinės užduoties (autorius – Alfonsas Lagunavičius, vadovas – vyr. architektas Vytautas Dvariškis) buvo pridėtas ir projektas, kokios spalvos parinktos Tiškevičių rūmams, kur anuomet veikė Lietuvos TSR Žemės ūkio institutas. Dažyti sienas siūlyta šviesia, neintensyvia ochra, dekoratyviniai elementai, architektūrinės detalės (piliastrai, karnizai, langų apvadai) turėjo būti vienu tonu šviesesni, skulptūros atike – dar šviesesnės. Šis projektas neįgyvendintas, tačiau rūmų neperdažė ir tamsia ochra. To atsisakyta, atsižvelgiant į susirašinėjimą su grafiene Ona Janina Tiškevičiene. Laiškuose ji pabrėžė, kad pastatas buvo baltas jau Jono Vitoldo Tiškevičiaus (1831–1892) laikais, o jis pirmasis rezidavo Vokėje. Atsižvelgus į giminės patriarchės nuomonę, galiausiai pasirinktas abiem pusėms priimtinas variantas.
Kam ir kodėl būtų reikėję slėpti ochrą, neva autentišką dažų sluoksnį, kaip rašyta ir kalbėta apie Vokės rūmus pastaruoju metu? Kas apskritai yra ochra? Tai mineralinis pigmentas, kurio spalva svyruoja nuo geltonos iki raudonos, ištisus amžius naudotas dažymui pramonėje ir statybose. Plytos, iš kurių pastatyti Vokės rūmai, irgi yra ochros spalvos. Darant išvadas, priimant sprendimus, reikėtų nepamiršti, kad rūmai nuo jų pastatymo iki 2000 m. buvo tinkuoti 3, o dažyti 6 ar 8 kartus.
Atkreiptinas dėmesys, kad įgyvendinant dabartinį rūmų remontą, remiamasi Lagunavičiaus, kuris keliolika metų tyrinėjo ir aprašė kiekvieną Vokės rūmų detalę, fundamentaliais darbais. Nors paskutiniame projekto variante jo pavardė paminėta, tačiau apmaudu, kad tiek viešuose pasisakymuose, tiek žiniasklaidoje giriantis „naujais atradimais“, jis nutylimas, nuopelnai priskiriami dabartiniams dvaro tyrėjams.
Rūmų spalva Marconi’o piešinyje
Iki šių dienų išlikę nemažai Leandro Marconi’o suprojektuotų statinių (daugiausia Varšuvoje), jo piešinių. Vokės Tiškevičių rūmai projekte nevisiškai tokie, kokie ilgainiui buvo pastatyti. Spalvos irgi skiriasi. Turėkime omenyje, kad tiek architektai, tiek interjero dizaineriai ar parkų projektuotojai dirbo Tiškevičiams, o ne atvirkščiai – nė vienas projektas nebuvo aprobuojamas aklai ir 100 procentų įgyvendinamas. Tarpukariu gimusios Tiškevičių kartos atstovai tvirtina: „Galiausiai apsispręsta dėl šviesios spalvos.“
Labai reikšmingas Vokės pirmavaizdžio vaidmuo teko baltiesiems karalių „rūmams ant vandens“ Varšuvos Lazienkose. Abiem atvejais yra keturių kolonų portikas ir atikas su baliustrada. Ne kartą yra tai aptarę žymūs meno istorikai Tadeuszas Jaroszewskis ir Andrzejus Rottermundas. Jų parengtas „Architektūrinių Henriko ir Leandro Marconi’ų piešinių, saugomų Centriniame senųjų dokumentų archyve, katalogas“ (Varšuva. 1977) atskleidžia, kokia buvo ano meto bažnytinių, viešųjų pasaulietinių ir privačių statinių koloristika. Ten esama informacijos ir apie Tiškevičių rūmus Vokėje, pateikta iliustracijų. Tarpukariu apie šį statinį, priskirtiną architektūriniam karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) epochos paveldui, daug rašė profesorius Marianas Morelowskis.
Kokias būsimų rūmų Vokėje spalvas numatė Marconi’s projektiniame piešinyje? Jokios garstyčių, rudos arba raudonos spalvos! Rūmai iš dalies nudažyti balta, iš dalies švelniai geltona pasteline spalva. Kas nors kiek nusimano apie architektūrą ar dailę, žino, kad klasicizmas be antikinės baltos rinkosi šviesias spalvas (tarp jų kreminę, vanilės, dramblio kaulo), išreikšdavusias džiugesį, epochai būdingą euforiją. Balta būna ne vien gryna, bet ir su šiltu arba šaltu atspalviu. Pilkos arba mėlynos spalvos priemaiša pastatų fasadams suteikdavo tam tikro šaltumo, prakilnumo. Subtili geltonos spalvos priemaiša pastato išvaizdą darydavo šiltesnę. Visada didelė reikšmė teikta estetikai – spalva privalo derėti su forma ir turiniu. Europos architektūrinių ansamblių koloristikos ir atspalvių analizė patvirtina, kad spalva priklauso nuo konteksto ir nuolat keičiasi dėl šviesos poveikio.
Pagrindinis fasadų dažymo principas yra toks – fonas tamsesnis, o architektūrinės detalės (karnizai, langų apvadai, profiliai, angokraščių kapiteliai) šviesesnės. Spalvos turi pabrėžti, eksponuoti, išryškinti architekto (Vokės atveju – Marconi’o) idėjas. Dabar pasirinkta agresyvi spalva pažeidžia architektūros logiką. Žinoma, kokia spalva turėtų būti nudažytas ar perdažytas namas, paprastai sprendžia savininkas. Tiškevičiai pageidavo, kad jų rūmai būtų balti, šviesūs. Tokie jie buvo nuo pat pirmojo rezidencijos įkūrėjo laikų iki hitlerinei Vokietijai užpuolant Lenkiją, kuriai tuomet priklausė Vokė. O traukdamiesi nuo sovietų 1939 m., rūmų gyventojai buvo priversti palikti savo giminės rezidenciją.
Vokės rūmai dailėje ir fotografijose
Piešinių, kuriuose įamžinti Vokės rūmai, išlikę daug. Juos iš natūros piešė Napoleonas Orda (1807–1883), Jonas Zamarajevas (1862–1924), Mečislovas Jaloveckis (1876–1962). Pavyzdžiui, Vrublevskių bibliotekoje pavarčius Napoleono Ordos piešinių albumą, galima savo akimis įsitikinti, kad tais laikais Vokės dvaro rūmai (jau su Kucharzewskio skulptūromis) buvo nudažyti baltai.
Vokę tapė ir peterburgietis Henrikas Radziševskis, bičiuliavęsis su Lentvario Tiškevičiais, ir grafas Mykolas Tiškevičius iš Ukrainos Tiškevičių linijos, ir Jurgis Jodkovskis (1862–1929), pamirštas peizažistas, mėgęs Vilniaus apylinkių etiudus. Jodkovskio Vokės rūmų piešinys iš natūros, palyginti su kitų dailininkų kūriniais, yra mėgėjiškas, nes autorius tada dar tik mokėsi tapyti, bet vienu požiūriu nepaprastai vertingas, mat nurodyta labai tiksli jo data: „1879 m. liepos 23 d.“. Mūriniai Tiškevičių dvaro rūmai, kuriuos Jodkovskis pavaizdavo iš sodo pusės, dar nedideli (be šoninių sparnų), su didinga (kaip ir Tiškevičių gimtajame Voložine) oranžerija, skirta šilumą mėgstantiems egzotiškiems vaisiniams augalams. Po 1879 m. rūmai praplėsti, papildyti dviem šoniniais sparnais (žr. Marconi’o piešinį). Oranžerijos perkeltos į kitą vietą, kad neužstotų vaizdo, atsiveriančio iš reprezentacinių salonų, įrengtų parteryje. Žvelgiant iš parko pusės, pastatas įgavo reprezentatyvesnę išvaizdą, įamžintą Ordos piešinyje. Jono ir Mykolo Tiškevičių susirašinėjimas rodo, kad buvo keletas rūmų vaizdo variantų, vieną iš jų „Orda nupiešė, likus nedaug laiko iki jo mirties“, taigi 1883 arba 1882 metais.
Vilniaus fotografo Jano Bułhako (1876–1950) tarpukariu darytose klišėse ir fotografijose Vokės rūmai irgi balti arba šviesios tonacijos. Tokios tamsios rūmų spalvos, kokia yra dabartinė, nematyti nė vienam Tiškevičių fotoalbume, o tos nuotraukos darytos 1892, 1900, 1902, 1905, 1916, 1920, 1923, 1932, 1935, 1938, 1939, 1940 m. Ar gali būti patikimesnių įrodymų už nutapytas ar nupieštas tikslias kopijas, reprodukcijų atspaudus, įamžinimą klišėse, archyviniuose dokumentuose, šeimos prisiminimuose?
Spalva, vadinta „nekenčiamąja“
Tiškevičių rūmai Vokėje pertvarkyti į visuomeninės paskirties objektą (šeimininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė), todėl turėtų būti sektinas pavyzdys, ypač kai kalbama apie renovaciją, kuria siekiama atkurti pirminę išvaizdą ir laikytis tradicijų. Tačiau dabartinio remonto vykdytojai, nors viešai tikina, kad paiso istorijos ir praeities, pagal savo skonį kuria naują tikrovę ir klaidina Lietuvos žmones.
Rūmai Trakų Vokėje 2020 m. vasarą–rudenį buvo nudažyti, ignoruojant istorizmo epochos, kai orientuotasi į antikinę marmuro koloristiką, kanonus. Dabartinė spalva labai tolima pirminiam Tiškevičių rezidencijos variantui, kurį XIX a. suprojektavo italų kilmės lenkų architektas Leandras Marconi’s. Ji nėra artima ir laikotarpiams iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukariu ar po 1945 m.
Architektė-restauratorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė, atlikusi polichrominius tyrimus, surinktų duomenų pagrindu pateikė KPD patvirtinti rūmų fasado spalvinių sprendinių projektą. Jos pasiūlyta nuosaiki, gana šviesi sienų spalva, ryškiai išbalinti architektūriniai elementai atitinka XIX a. fasadų dažymo tradiciją. Savąjį koloristinį variantą, nors irgi ne baltos spalvos, tačiau artimą pirminiam Marconi’o projektui, ji viešai pristatė leidinyje „Atgimusios spalvos“ (Vilnius. 2020). Vertėtų su juo susipažinti. Tačiau į restauratorės tyrimų rezultatus dėl nežinomų priežasčių neatsižvelgta.
Šarkauskaitės-Šimkuvienės projektas nepriekaištingas, nes atitinka architektūrines taisykles ir logiką. Vertikalių ir horizontalių plokštumų harmonija nepažeista. Šviesios detalės ir natūralus, suderintas fonas (išbalinta ochra) – optimalus variantas. Jos projekte panaudotos epochą atitinkančios spalvos – nuosaiki raudona, pilkšva, žalsvai ruda. Šios spalvos buvo gana dažnos greta įvairių baltos spalvos atspalvių ir tonų. Beje, „Atgimusių spalvų“ leidybą parėmė Lietuvos kultūros paveldo departamentas. Oficialiai projektą „Trakų Vokės dvaro sodybos rūmų tvarkybos darbai“ pradėta įgyvendinti 2019 m. sausio 9 d., tyrimų užsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė. Todėl nei ji, nei dabartinė rūmų Vokėje administracija negali teigti, neva nežinojo šių tyrimų išvadų.
Kilus abejonių ir siekiant nustatyti, kokia spalva tinkamiausia, turėtų būti surengtas viešas svarstymas. Kita vertus, derėtų atsižvelgti ir į tradiciją – Tiškevičių rūmai buvo šviesūs! Sprendžiamojo balso teisė turėtų priklausyti nepriklausomiems paminklų restauratoriams, ekspertams. Šiuo tikslu turėjo būti padarytos ankstyviausių tinko sluoksnių atodangos visuose keturiuose fasaduose, o ne tik vieno fasado fragmente. Reikėjo ištyrinėti išlikusius dažų sluoksnius, ypač iš to laikotarpio, kai rūmai buvo išplėsti. Išsamūs laboratoriniai spalvos, pigmento, rišamosios medžiagos tyrimai būtų atsakę į daugelį klausimų. Tačiau per nusistebėtinai trumpą laiką, prisidengiant pandemija, rūmai buvo perdažyti, nekeista, kad dabartinė „renovacija“ sulaukė kontroversiškų vertinimų.
Dar niekur nesu mačiusi taip keistai nudažytų rūmų, nors pati spalva ir pažįstama. Caro laikais tokia spalva buvo dažomos valstybinės įstaigos ir institucijos, Rusijos okupuotuose kraštuose šią spalvą net imta vadinti „nekenčiamąja“. Todėl protesto ženklan, o ne tik vaikantis naujų architektūros vėjų, bažnyčias ir reprezentacinius gyvenamuosius namus (tiek naujai statomus, tiek ir atnaujinamus) dažydavo šviesiomis spalvomis, stipriai išbalindami ochrą. Kaip minėta, šis pigmentas statinių dažymui naudotas nuo priešistorinių laikų, tikėtina, kad ir Vokėje jį dėdavo į kalkinius dažus. Tačiau XIX a. antrosios pusės statybos standartai ir stilius, aristokratijos noras neatsilikti nuo laikmečio madų suponavo švelnias, pastelines spalvas arba baltos spalvos atspalvius, ochros priemaiša būdavo nežymi.
Kas svarbiau – tradicija (balta rūmų, kuriuose gyveno kelios Tiškevičių kartos, spalva) ar tai, kad Vokės atveju ochra neabejotinai turi istorinį pagrindą, nes buvo naudojama kalkiniams dažams? Rinkčiausi kompromisinį variantą. Pastelinė rūmų spalva būtų tinkamiausia. Mediniai elementai – būtinai riešutmedžio spalvos.
Išvados
Trakų Vokę 1996 m. prijungus prie Vilniaus, Tiškevičių rūmai neabejotinai tapo vienu ryškiausių ir labiausiai atpažįstamų Lietuvos sostinės architektūrinių ansamblių. Kaip ir visam vertingam paveldui, jiems turi būti taikoma griežta apsauga ne tik estetikos, bet ir etikos atžvilgiu – kalbu apie pagarbą istorinei atminčiai.
Dabartinė versija – tamsi sienų ochra su trijų skirtingų dar tamsesnių spalvų architektūrinėmis detalėmis, su beveik juodais kapiteliais – glumina. Labai tamsūs karnizai klasicistinius rūmus suskaido horizontaliai, statinys atrodo plokščias, žemesnis, nors piliastrų ritmas (vertikalė) turėtų optiškai jį paaukštinti. Langų dekoro išryškinimas tamsia spalva irgi prislėgė fasadą. Originaliame variante stilistiniu požiūriu išgrynintas, nepriekaištingas rūmų vaizdas sudarkytas, nelogiškai parinkta spalva ir klaidingas detalių akcentavimas suardė Marconi’o suprojektuotą elegantišką architektūros ansamblį.
Kiekvienos valstybės tapatumui labai svarbus nacionalinis jos paveldas. Prieš imantis ką nors atnaujinti ar pertvarkyti, derėtų pažinti praeitį, ją kuo geriau perprasti ir, žinoma, gerbti. Grafų Tiškevičių rūmai Vokėje yra reikšmingas Lietuvos paveldo objektas. Tikiuosi, kompetentingos institucijos imsis atitinkamų veiksmų, kad būtų ištaisytos apmaudžios klaidos, juo labiau kad šiuo metu remontuojamas rūmų interjeras (be kita ko, keičiama funkcinė erdvinė jo struktūra).
Kodėl Lietuvos nacionalinio paveldo objektai nesulaukia tinkamos globos ir specialistų priežiūros? Šis klausimas darosi vis labiau retorinis...
