Nesentimentali istorija. Kaip sovietinė slidininkė Margarita sniege pėdsaką paliko

Tikra istorija iš mūsų netolimos praeities, kurios pabaiga, deja, neišlaikė žanro reikalavimų.

Tai nutiko dar tais šviesiais laikais, kai visi ir kiekvienas žinojo, kad ekonomika turi būti ekonomiška, o žodžiai „taika“, „darbas“ ar „gegužė“ skambėjo kasdien iš tribūnų ar kabojo plakatuose miestų gatvėse. Ir gyveno mergina Margarita. Tikriausiai ir dabar ji tebegyvena. Gal geriau, jei prisitaikė prie kapitalizmo, o gal – blogiau, jei tebevadovaujasi anuomet į galvas įkaltomis (iš)gyvenimo tiesomis. Nes po laisvės vėliavų plevėsavimo mūsų gatvėse ir aikštėse tik mažuma suprato: svarbiausia – kasdien atlikti du veiksmus. Protauti ir veikti, orientuojantis į konkretų tikslą. Nes nemaža dalis mūsų visuomenės ir toliau vadovaujasi – deja – trimis veiksmais: žiūrėti į burną naujajam vadui, melstis „mylimai“ partijai ir – laukti tų vis neateinančių „geresnių laikų“. Tačiau nutraukime trumpą politologijos kursą apie situaciją Lietuvoje tūkstantmečių sandūroje ir grįžkime prie Margaritos.

Taigi, tokio TSKP generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo (kas dabar tą „carą“ prisimena?) valdymo laikais Margarita turėjo vieną rožinę svajonę – nusileisti nuo didelio kalno su slidėmis. Ir ne bet kaip, o su vėjeliu ir kad ją žvilgsniais nulydėtų vyrai, kurių žandikauliai taip ir susmenga į slidžių išvažinėtą kalno šlaito sniegą.