Didžiausia šlovė moteriai tai, kad apie ją nekalbama, teigė Periklis, žmogus, apie kurį kalbėta daugiausiai.
Pastaraisiais dešimtmečiais moterys „atsiranda“ istorijoje: tyrinėtojai bando prakalbinti jų kasdienybę skirtingais laikotarpiais, ne išimtis ir antika. Moterų istorijos tyrimų vystymasis Prancūzijoje susijęs su vadinamąja Paryžiaus mokykla ir istorine antropologija. Aljanso tarp antropologijos ir antikos mokslų pradžia laikytini filologo, istoriko Louis Gernet (1882–1962) ir istoriko, antropologo Jeano-Pierre’o Vernant’o (1914–2007) darbai. Moterys pamažu buvo įtraukiamos į tyrinėtojų analizės lauką visų pirma domintis religija: kalbėdamas apie Henri Jeanmaire’o (1884–1960) knygą „Dionisas. Bakcho kulto istorija“ (Dionysos. Histoire du culte de Bacchus, 1951), L. Gernet atkreipė dėmesį į svarbų moterų vaidmenį vyno dievo ritualuose. Tačiau reikėjo palūkėti iki 1980–1990 m., kai pagausėjo tyrimų ne tik moterų, bet ir vyrų tema, nes Vakaruose vystėsi lyčių studijos. Viena pirmųjų prancūzų istoriografijoje pradėjusi analizuoti moterį kaip socialinį konstruktą buvo Nicole Loraux, jos darbai atvėrė kelią kultūrinei moteriškumo ir vyriškumo istorijai. Kaip pavyzdį galime paminėti knygą „Moteriška Graikija“ (La Grèce au féminin, 1993), kur pateikiami aštuoni senovės graikių portretai, tarp kurių galima rasti ir heterų.
Hetaira senovės graikų kalba reiškia „gera draugė“. VI–V a. pr. Kr. taip buvo vadinama išsilavinusi miestietė, elito moteris, kuri dalyvaudavo puotose ir gyveno prabangų gyvenimą. Antikinių vazų ikonografijoje vaizduojami puotaujantys vyrai, o jiems draugiją palaiko moterys, anot istorikų, heteros, nes miesto piliečių žmonos nedalyvaudavo puotose. Išimtys būdavo deivės Demetros garbei skirtos Tesmoforijų šventės metu rengiamos puotos.
Poetė Sapfo savo rato moteris ir merginas vadina heteromis. Pačios poetės gyvenimas apipintas mitais ir įvairiomis istorijomis, todėl kai kurie istorikai kartais linkę teigti, kad būta dviejų Sapfo: viena buvo poetė, kita – hetera. Atėnų agoroje buvo rastos įdomios inskripcijos, užrašytos ant molio šukių (V a. pr. Kr.): „Jantė mano, kad Likomakas yra gražus“ arba „Alkajas atrodo gražus tik Melitai.“ Tokie įrašai gana įprasti, tačiau retai kada randama suformuluotų moterų vardu. Nors ir negalime atmesti galimybės, kad juos galėjo užrašyti trečias asmuo, istorikė Susan Guettel Cole įsitikinusi, kad tokių įrašų autorės buvo heteros, o tai, žinoma, parodo šių moterų išsilavinimą (S. Guettel Cole, „Could Greek women read and write?“, Women’s studies, 1981, t. 8, Nr. 1–2, p. 129–155).
Tai, kad antikos moterys mokėjo skaityti, galime pamatyti antikinių vazų ikonografijoje: moterys laiko papiruso ritinėlius, kur kartais galime įžiūrėti poezijos ištraukas. Tokiose scenose dažnai viena moteris skaito, o kitos klausosi, kartais skaitančią moterį galime identifikuoti kaip jau minėtą poetę Sapfo. Tragedijose retai kada rasime moterį, kuri moka skaityti ir rašyti, kaip pavyzdį galime paminėti Faidrą iš Euripido tragedijos „Hipolitas“ (428 m. pr. Kr.). Tesėjo žmona Faidra įsimyli įsūnį Hipolitą, bet šis neatsako į jos jausmus. Raštingos moterys žymiai dažniau minimos helenistiniu laikotarpiu.
Atėnuose buvo kalbama, kad Aspasija, Periklio mylimoji, viena žymiausių V a. pr. Kr. moterų, kilusi iš Mileto miesto Mažojoje Azijoje, redagavo kalbas. Viename komiškame fragmente nežinomas atėniečių autorius klausia: „Ar tu matai, koks yra skirtumas tarp sofisto ir heteros?“ Atsakymas, kuris ne visas šiandien išlikęs, štai toks: „Palygink Aspasiją ir Sokratą, pamatysi, kad pirmoji kaip mokinį turėjo Periklį, o antrasis – Kritiją“ (Socraticorum Reliquiae 1A, 15). Plutarchas rašo, kad atvykusi į Atėnus moteris vadovavo namams, kuriuose jaunos merginos buvo mokomos heterų amato paslapčių. Autorius taip pat rašo, kad Aspasijos namai buvo tapę vienu iš to meto Atėnų kultūrinio gyvenimo centrų, kur lankydavosi filosofai, tarp jų ir Sokratas su savo mokiniais. Manoma, kad moteris mokė retorikos, o tarp jos mokinių būta Sofoklio ir Fidijo, tačiau šaltinių, teigiančių, kad Aspasija buvo hetera, autentiškumą reikėtų vertinti kritiškai. Kai kurie autoriai buvo Periklio politiniai oponentai ar komedijų autoriai, kurių tikslas buvo išjuokti miesto politikus. Šiuolaikiniai istorikai, pavyzdžiui, N. Loraux, linkę manyti, kad Aspasija buvo teisėta Periklio žmona. Aspasijos laikymas hetera reiškė, kad norėta pabrėžti moters kaip metekės – užsienietės padėtį, o viso to tikslas įrodyti, kad moteris neturėjo teisės kištis į politikos ir filosofijos reikalus.
Elpenikė (V a. pr. Kr. vid.), Atėnų generolo Miltijado ir Trakijos princesės dukra, stratego Kimono sesuo, Kalijo žmona, turtinga moteris, sulaukė atėniečių paniekos. Ji buvo apkaltinta santykiavusi su broliu, taip pat tuo, kad siūlėsi į Periklio lovą, kad šis sugrąžintų jos brolį iš tremties. Kalbėta, kad Elpenikė viešai kritikavo Periklio lyderystę karo su samiečiais metu – istorikai linkę tai interpretuoti kaip apkalbas, atsiradusias po moters mirties. Tačiau Atėnų Kerameikos kvartale buvo atrastas ostrakas, molio šukė, su šios moters vardu: „Kimonai, Miltijado sūnau, pasiimk Elpenikę ir išeik.“ Tai rodo, kad Elpenikė buvo viešai žinoma moteris, nes ostrakizmas buvo naudojamas ne tik ištremti vieną ar kitą žinomą veikėją, bet ir iš jo pasityčioti ir jį išjuokti. Moteris buvo taip pat susijusi su muzika ir netgi dirbo modelio darbą: manoma, kad Elpenikė buvo žymaus dailininko Polignoto modelis ir turėjo su juo santykių, kai buvo ištekėjusi už Kalijo. Plutarchas teigė, kad Elpenikės elgesys labiau priminė heteros negu miesto piliečio žmonos elgesį.
Kalbant apie heteras, reikia paminėti kitą moterų grupę, kuri senovės graikų kalba vadinta porne. Šis žodis, kilęs iš senovės graikų pernemi („parsiduoti“, „parduoti save“), reiškė gatvės ar viešnamio prostitutę, kuri teikdavo seksualines paslaugas už pinigus. Kartais sunku rasti aiškų skirtumą tarp šių dviejų terminų antikiniuose tekstuose: tiek hetera, tiek porne galėjo būti vergė arba laisvoji moteris, turėti sąvadautoją arba uždarbiauti pati. Kalbant apie kūno malonumų profesijos atstoves, reikėtų paminėti dar vieną grupę moterų, kurių statusas nėra šiandien visiškai aiškus: fleitininkės, akrobatės ar šokėjos, kurios dalyvaudavo puotose ir linksmindavo jų dalyvius. Kai kurios iš jų taip pat siūlydavo seksualines paslaugas, tačiau ar jos būdavo heteros ar porne, ne visada aišku.
Moteris fleitininkė kartu su kitais puotos atributais galėjo simbolizuoti šventę. Atėniečių poeto Amfiso (IV a. pr. Kr.) komedijoje „Gynaikomania“ („Išprotėjusi mergina“), kurios šiandien turime išlikusius tik fragmentus, esama įdomaus pokalbio. Vienas iš jo dalyvių klausia, ar teko girdėti apie civilizuotą gyvenimą, o kitas atsako, kad toks gyvenimas – tai tikriausiai kvietiniai pyragai, saldus vynas, kiaušiniai, sezamų duona, vainikai ir fleitininkės, – visa, ką šiandien būtų galima interpretuoti kaip puotos elementus, kur fleitininkė yra suprantama kaip pramoga. Aristofano komedijoje „Acharniečiai“ (425 m. pr. Kr.) pateikiamas sąrašas, skirtas puotai, kur minimi vainikai, žuvis ir fleitininkės. O štai atėnietis oratorius Isokratas, kalbėdamas apie jaunuolius, kurie švaisto laiką, rašo, kad jie linksminasi gerdami vyną, žaisdami kauliukais ar būdami moterų fleitininkių mokyklose.
Senovės graikų terminas hetaira II a. buvo vartojamas apibūdinti moteris, kurios gyveno be kraičio ir be vyro globėjo kurios. Tokios moterys galėjo būti laisvosios miesto gyventojos, bet dažniausiai jos buvo atvykėlės, kurios atvyko savo noru ar buvo išlaisvintos vergės. Kadangi tokios moterys neturėjo kraičio ar globėjo, kuris galėtų už jas priimti sprendimus, jos buvo laikomos „neištekinamomis“, todėl tegalėjo tapti vyrų palydovėmis, o kai kurios parsiduodavo malonumų ieškotojams. Šios moterys buvo gana pažeidžiamos: vyrai, kurie jas seksualiai išnaudodavo ar išprievartaudavo, nebuvo baudžiami, nes auka neturėjo, kas jai atstovautų teisme. Neužtikrintas moters statusas pastūmėdavo vyrus jas matyti kaip prostitutes, tačiau pats terminas hetaira nebūtinai apibūdina prostitutę (žr. Rebecca Futo Kennedy, „Elite Citizen Women and the Origins of the Hetaira in Classical Athens“, Helios, 2015, t. 41, Nr. 1, p. 61–79).
Pabaigoje – vienos žymios heteros sėkmės istorija. Rodopidė, iš Trakijos kilusi hetera, manoma, buvo Ezopo meilužė, vėliau Samo salos karaliaus vergė, nugabenta į Egiptą, kur ją nupirko poetės Sapfo brolis. Galiausiai Rodopidė įsikūrė Naukratijoje, graikų kolonijoje Nilo deltoje, kur ji pardavinėdama savo paslaugas tapo labai turtinga, kad netgi galėjo sau pasistatyti piramidę. Romėnų rašytojas Klaudijus Ailijanas (III a.) pasakoja įdomią istoriją, kaip erelis pagriebė Rodopidės šlepetę, kai ši maudėsi. Paukštis ją numetė prie faraono Psameticho kojų, o šis susižavėjęs šlepetės dailumu pasižadėjo vesti moterį, kuriai ji priklauso. Tad mūsų taip gerai pažįstamos Pelenės istorijos šaknys siekia antikos laikus.
