Mokslas jau patiria laipsnišką desakralizaciją: laikas sugrįžti prie (pasi)tikėjimo

Vykstant kautynėms su pandemija, tai vienur, tai kitur pasigirsta abejonių dėl politinio epidemiologų vaidmens, primenant Nietzsche’s skelbtą mokslo kaip naujosios teologijos kritiką. Nors vyriausybių vadovai ir nemažai piliečių tikisi, kad mokslas pasiūlys kokią nors išsigelbėjimo formulę, netrūksta skeptikų, įsitikinusių, neva čia tik sąmokslas, rezgamas, siekiant apgauti paprastus žmones. Bet gal dėl to reikėtų kaltinti ne mokslą, o patį tikėjimą?

Mūsų gyvenimus sujaukęs COVID-19 virusas atslinko ne vienas. Jam įkandin plūsta visuotinis žinių apie kvėpavimo takų virusus, jų prevenciją ir gydymą, o galiausiai ir skiepijimą nuo jų srautas. Tvirtinama, kad šiuolaikinė visuomenė buvo susidūrusi su daug rimtesnėmis pandemijomis negu dabartinė, bet jos praėjo beveik nemačiomis, pavyzdžiui, ispaniškasis gripas 1918-aisiais.

Kariaujančių šalių spauda anuomet jį tiesiog nutylėjo, nes žinia apie mirtiną gripą galėjo atvėsinti kovinę karių dvasią per lemiamus mūšius. Praėjusio šimtmečio pradžioje stokota ir kokių nors gydymo priemonių, todėl į pandemiją žiūrėta labiau kaip į likimą, o juo piktintis yra visiškai beprasmiška. 1968-aisiais panašiai sutiktas Honkongo gripas – argi verta diskutuoti apie tai, ko vis tiek negalima pakeisti?