Autorius siūlo paradoksalų sprendimą – grįžti prie tradicinių, ne kartą patikrintų, todėl patikimų statybos technologijų ir medžiagų. Studijoje, pasitelkdamas istorinį tyrimą ir aiškią metodologiją, parodo, kad praėjusio amžiaus architektai modernistai, apakinti pažangos idėjų, ėmė nuolankiai tarnauti statybos verslui, suinteresuotam taikyti sintetines statybines medžiagas ir „inovatyvias“ technologijas. Tai lėmė, kad tradicinė architektūra buvo išstumta į užribį.