Šiais metais žmoniją užgriuvo ne viena nelaimė. Koronavirusą lydinčioje gurguolėje atitarškėjo tyli, klastingai viliojanti į tamsų turgaus kampą, juodaplaukė moteris, tarp perkreiptų lūpų konspiratyviai meiliai žibančiu auksiniu dantimi lyg plačiu būsimų turtų pažadu: Sigarety, sigarety, – švebeldžiuoja ji.
Kaip pigios cigaretės, kaip kontrabandiniai alkoholiai į mūsų gyvenimus pro slaptuosius įėjimus sulindo serialai iš keisčiausių raidžių deriniais pavadintų slaptųjų organizacijų – HBO, Netflix, Hulu. Hulu serviso pavadinimas atvirai skamba lyg Pietų jūrų šokėja su palmių šakų sijonu ir virš bambos visai be palmės šakelių švelniai modama rankomis bei vingiuodama slėpiningais klubais vilioja tave atlikti doro krikščionio moralei nederamų dalykų į palmės šešėlį ant balto Taičio smėlio. Netflix ar kitos santrumpos šiek tiek maskuojasi, tačiau visas jas vienija visuotinis sąmokslas.
Žmonija ne pirmą kartą kartą organizuoja Džirolamo Savonarolos atėjimą. Žmonės šoka, ištvirkauja, laksto be galvos. Patvirkusioje Medičių Florencijoje kuria menus visokius renesansinius. Per patį linksmybių įkarštį ateina piktas vienuolis Savonarola. Jis užkuria laužus Florencijos aikštėse. Į laužus meta knygas ir paveikslus. Trumpam į miestą grįžta susimąstymas ir tvarka.
Po visuotino serialų peržiūrėjimo ateina smegenų šturmo metas – pabalusiomis ir paklaikusiomis akimis apsižvalgę mes pamatysime civilizacijos griuvėsius ne tik nuo pandemijos, nuo ekonominės krizės, bet ir nuo serialų žiūrėjimo. Džirolamo Savonarolos akimis apsižvalgysime.
Baisusis veidrodis. Jei visai atvirai – snukrodis. Arba jei jau užgriebti gelminėmis eurazijinėmis prasmėmis – mordapokazas.
Aš kaip jaunas (tik serialų žiūrėjimo patirties prasme) nėriau į serialų vandenis nuoširdžiai ir be glaudžių. Stačia galva. Po pirmo karantininio mėnesio atitokau. Ką aš ten veikiu?
Džiugiai stebiu kaip Izraelio profesionalių žudikų komanda medžioja palestiniečių teroristus. Palestiniečiai dar nuoširdžiau svajoja apie Izraelio komandosų žudymą. Po kelių šio serialo sezonų, jei turėčiau namie uzi, lengvai ir greitai spausčiau automato gaiduką. Kiek primerkęs kairę akį dėl taiklumo. Ir greičiau, ir dar, ir dar norėčiau paleisti šūvių papliūpas. Nelabai svarbu kuriuos šaudyti. Svarbu primerkus akį spausti gaiduką.
O kur pinigai? Nustembu savo gražioje piniginėje, pirktoje Kalvarijų turguje, kartą radęs tik tris euro. Monetomis. Kaip čia taip? Žmonės serialuose laksto pilnais portfeliais dolerių, dolerius mesdami į židinį šildosi, kai pritrūksta malkų ir kur mano pinigai, kodėl man narkotikų prekeiviai jų neatveža išplauti? Prie elementaraus amerikietiško ežero laksto žmonės su milijoniniais pinigų perviršiais, tai kodėl man nuėjus prie ežero Lietuvoje, o juk ežerų pas mus kaip šieno, Misūrio valstijai su savo ežerėliais slėptis, neprieina meksikietiškos išvaizdos vyriškis ir nesiūlo pamirksėjęs viena akimi – einam už kampo, aš noriu pasitarti su tavimi kaip man išplovus čia penkis milijonus peso. Pirmą kartą. Antras meksikiečio klausimas – kur nusileisti lėktuvui su tais nešvariais pesais? Visi serialuose užversti pinigais. Žiūrint iš šalies – pinigų spausdinimo mašinas užgrobė serialų scenaristai. O mums iš kitos ekranų pusės – nescenariniams – neliko nė euro.
Dalies serialų pavyko išvengti. Pažiūrėjau kelias serijas kaip, pavyzdžiui, pažiūri pravažiuodamas automobiliu stoties prostitutes. Bet nenorėjau žiūrėti, kai supratau kaip seriale mane mausto. Jau nepajėgiu išgerti tiek alkoholio, kad gatvinės priestotinės prostitutės būtų gražios ar tikėti, kad toks serialas skirtas protingam žmogui. Aš kalbu apie tuos serialus, kuriuose raumeningi saikingai žili vyrai kalavijais kaunasi su gnomais, frankenšteinais ir raganomis už teisybę, už karalių arba, kiek merkantiliškiau, už princesės meilę. Šitie tai pavaro. Žiūrėdamas tas fantazijas tampi visai mažu berniuku. Ką tik atitrūkusiu nuo motinos spenio. Pasaulis žiaurus – reikia dirbti arba kitaip suktis, o prieš ekraną ant sofutės šilta ir saugu gyventi fantazijų pasaulyje. Net gali žiūrėti fantasy čiulpdamas nykštį, niekas nemato, nes tu karys, keliais treniruotais smūgiais įveikiantis pelkių siaubūną dešimt kartų didesnį nei pats. Pirštą burnoje randi tik taikydamas atsisėsti ant susimąstymo kėdutės. Tualete.
Moterys serialuose nuo nežmoniško nematyto paprastose maksimose kojų ilgio visos aukštesnės už vyrus. Artistės matyt yra ištemptos Prokrusto lovoje. Tik lovos mechanizmas per du tūkstančius metų taip sugedo, kad joms ištempė tik kojas. Nuo kojų antgamtinio ištempimo serialų artisčių kūno svorio centras taip pavojingai nestabilus, kad visos tų moterų apvalesnės vietos svyruoja, juda ir kitaip neleidžia nuo jų atitraukti akių. Nuo tų...Švelniai svyruojančių ir nekantriai virpančių, kol prisilies vyro ranka.
Serialuose labai efektingas reikalų tvarkymas. Visą gyvenimą kantriai mokėti bankui paskolą, kad senatvėje mėgautis nuosavu trisdešimt penkių kvadratinių metrų dviejų kambarių butu Pilaitėje? Ne! Serialuose reikalai tvarkomi kitaip. Šiandien karalienės Viktorijos laikų namas Čelsyje, ryt Denverio viloje su baseinu bei snieguotų kalnų viršūnėmis toli, kad akys spėtų pailsėti nuo bikiniuotų gražuolių margavimo prie baseino. Reikalai daromi taip: herojus rūškanu veidu vaikšto dešimt brangių serialo minučių per pertraukas tarp viskio stiklinių įpiltų per du pirštus bei mylėjimosi su gražuolėmis ir voila. Reikalai sutvarkyti. Pesai teisingose sąskaitose Karibų jūros salose.
Kitas būdas uždirbti – vienu klavišo paspaudimu akcijų rinkoje tik pažiūrėjus labai protingu veidu į kompiuterį. Rūškanas žvilgsnis jau nepadės. Reikia protingo veido. Tarkšt pirštu per klaviatūrą ir jau turtingas. Nuoširdžiai įtariu, kad tie gražiaveidžiai ir lieknakūniai serialų gyventojai net nesidomi į kurią klaviatūros raidę tarkšteli pirštu. Juk žiūrovai spokso į juos, o ne į klaviatūrą.
Bankai mano galva turėtų uždrausti serialus, nes klientai, persižiūrėję per karantiną serialų, neims paskolų po karantino. Kam reikia paskolų, jei net romai XX amžiaus pradžios Birmingeme puikiausiai susitvarko savo gyvenimus neprekiaudami narkotikais. Aš manau Vilniaus taboro gyventojai tik todėl nelegaliai prekiauja negerais dalykais, kad nematė serialo Peaky Blinders. Įvesti jiems kabelinę televiziją ir švietimo būdu įveikti vietinio verslo krizę. Šviesti, šviesti ir dar kartą šviesti žmones.
Ir kaip trikampio kraštinių kvadratų suma gali jums padėti? Niekaip. Minios jaunų žmonių spjauna į įkyrius trikampio įstrižainių kvadratus, persikelia šiuo metu į kosmosą ir skrenda ten fantazijos laivais. Skrenda trečiu kosminiu greičiu, tad nemanau, kad juos bus lengva sugrąžint į planetą vardu Žemė. Jie liks ten, kosmose, žvelgdami pro iliuminatorių langus į mus, vargšus, šioje planetoje. Trikampio kraštinių kvadratų suma yra vargetoms, kurie neturi išmaniųjų ekranų.
Po ištisinio vaizdų siautulio ekranuose visą mėnesį man liūdna. Žmogučiai – kurie prilimpa prie ekranų kaip musės prie musgaudžių – nelaimingi. Mažas berniukas išsižiojęs stebi pasaulį dideliame gražiame ekrane. Ten milijonai pinigų, seksas ir lengvu mostu blogiukams daužomi snukiai. Tas mažas berniukas sugniaužia kumštukus. Jis pats negali nieko ką gali ekraniečiai. Jis tik žiūri ir pavydi. Užaugęs, jei kada nors spės užaugti, jis bus toks pats – visiškai blogas kaip ekranietis. Bet, ačiū Dievui, šita Netflixo karta nesugebės atsitraukti nuo ekranų ir prisidirbti realybėje.
Tai mane guodžia. Žavusis blogis liks tik ekranuose. Blogis toks blogas, kad nepajėgs išropoti už Netflixo ribų. Mes, kaip visada, išgyvensime. Eilinį kartą mūsų civilizacija sėkmingai įveiks staigų istorijos viražą.
