Ištrauka iš knygos „Man tikrai taip nebus (bet kodėl manęs niekas neperspėjo?!)“
„[J]okia ankstesnė mano patirtis neleido pasiruošti tokiai invazijai į asmeninį gyvenimą, kokią sukelia vaikai.“ Karlas Ove Knausgårdas
Kai dar neturėjau savo vaikų, užvis geriausiai nusimaniau apie teisingą auklėjimą. Apie kiekvieną tėvystės aspektą turėjau aiškią ir smulkmeniškai argumentuotą nuomonę. Juk negyvenau tėvystės vakuume. Matydavau žmones su kūdikiais ir vaikais, kartais net iš visai arti. Lankydavausi pritemdytuose jų namuose, prislopintų garsų ir suminkštėjusių judesių buveinėse. Tie lankomi žmonės bandydavo slėpti, kad jie patys ir jų namai pamažu atsiduoda chaosui, bet smulkios detalės išduodavo. Panaudotų sauskelnių ryšulėlis po sofa, pamiršta paslėpti skalbinių krūva. Ir tie veidai – su niekuo nesupainiojami naujagimių motinų ir tėvų veidai, nuo kurių nukritusios visos įmanomos kaukės, nemiga bei susidūrimas su bejėgyste, išryškinę pačius natūraliausius jų bruožus, šulinių gilumo akis. Pažiūrėjus į tas akis turėdavo atsiverti esminiai tėvystės slėpiniai. Bet neatsiverdavo. Vis tiek primygtinai žinojau: jei ateis ir mano laikas, aš tai jau tikrai susitvarkysiu.
Mano požiūris bus teisingas (viskas priklauso tik nuo požiūrio – akivaizdu). Aš būsiu rami. Aš būsiu racionali. Aš kvėpuosiu. Buitis manęs nenužudys, aš netapsiu pilku naminiu mamuliuku. Mes keliausime su vaikais, būsime gražūs, būsime mieste, eisime į renginius, mūsų gyvenimas bus įdomus. Aš daug skaitysiu. Aš sugebėsiu susiimti, aš kontroliuosiu situaciją. Kad ir kas nutiktų, ne vaikas bus tas viesulas, kuris nustatys naująją pasaulio tvarką, bet aš. Iš esmės tėvystės vizija iki susilaukiant vaikų susivedė į tikėjimą „Man tai jau tikrai taip nebus“. Be to, kažkur sąmonės gilumoje krebždėjo žinojimas, kad mano gyvenimas taip smarkiai juk ir nepasikeis.
O šv. Naivume.
Galvodama apie tokį racionalų išankstinį žinojimą ir ramų pasiryžimą, tikiu, niekada nebuvau vieniša. Štai rašytoja Marija Djačenko, knygos „Malonės pilnoji“ autorė, praktiškai skaito daugelio moterų, kurioms į pakaušį alsuoja motinystės idėja, bet dar ne pati motinystė, mintis:
„Asmeniškai aš nekantrauju perduoti vaikui žinias, dalintis dalykais, kuriuos pati (gal net neseniai) atradau, kartu išmokti kažko naujo, norėčiau, kad iškilus klausimams ar užklupus dvejonėms būčiau his first point of contact, nes jis pasitikėtų manimi ir žinotų, kad padarysiu viską, kas mano valioje, kad padėčiau, kad neteisiu ir nekritikuosiu, kad pasakysiu tai, ką manau, ir nieko neslėpsiu.
Nes bendradarbiavome nuo pat vystyklų, nuo pat pirmų dienų – žaidėme toje pačioje komandoje. Kiekvienas turėdavome pareigas, kol gulėdavau vonioje – jis miegodavo, kol kalbėdavau su draugėmis – jis nesikišdavo, kol rinkdavausi daržoves – jis mokydavosi jų pavadinimus, kol gamindavau valgyti – jis piešdavo ar žaisdavo, kol kepdavau blynus – jis rankomis trindavo uogas, kol siurbdavau kilimus – jis į lentynas dėdavo žaislus ir knygas.“
Jeigu teorija – sausa šaka, tai praktika pasirodo esanti ne tik gausiai žydintis medis, bet kartais ir pikta kalė. Praktiškai staiga pasirodo, kad tėvystės projektas yra veikla, kurioje dalyvauja ne tik „aš“ kartu (dažniausiai) su sukalbamu, racionaliu, pažįstamu ir patikimu suaugusiu gyvenimo bendražygiu ar bendražyge. Netikėta, bet tėvystės projekte dalyvauja dar ir mažas, neprognozuojamas, labai stipriai savo poreikius į visas pasaulio puses komunikuojantis mažametis kolega. Arba du kolegos, jei jūs, kaip ir aš, susilaukėte dvynių. Pirmas dalykas, kurį jie padaro atvykę, yra radikalus ir negrįžtamas tėvų ego suspardymas mažomis, mielomis, putliomis kojytėmis. Ir ne, jie savu noru nepasitraukia į „aš“ šešėlį rankomis melancholiškai trindami uogas, o gulėjimas vonioje pirmus keletą metų, jei šalia vaiko tuo metu nėra kito suaugusiojo, išvis nueina į istoriją. „Aš“ traukiasi kaip balionas, kuriame atsirado mikroskopinė, veik nepastebima skylutė. Jis nesprogsta teatrališkai, su dramos kupina rauda. Oras iš jo sunkiasi pamažu, vos pastebimai mažėja tūris, daugėja raukšlių ir minkštimo. Jis dar kurį laiką voliojasi namie ant grindų aplipęs dulkėmis ir visiems painiojasi po kojomis, kol galiausiai kažkas pasidrovi jo apgailėtinumo ir niekam nematant išmeta lauk.
Ir štai mano kadaise buvęs didingas „aš“ blaškosi po namus su chalatu, šampūno išsiilgusia galva ir tuo veidu. Savaitėmis neišeinu iš namų. Visi ikivaikinių laikų ritualai, tokie kaip voliojimasis lovoje savaitgaliais iki pietų, lėti ir ramūs pusryčiai namie, pietūs mieste, teatras, kinas, koncertai, pasimatymai – paskelbti sparčiai nykstančiomis rūšimis. Staiga aš pilkas kaip pelė naminis mamuliukas, po mano sofa verkia aštuoni ryšulėliai sauskelnių, ant sofos žiemoja trys krūvos skalbinių, ir aš pralaimėjau šitą mūšį praktiškai be kovos.
Palaukit, bet kodėl niekas manęs apie tai neinformavo iš anksto? Kodėl neįspėjo, kad visko bus tiek daug ir tempas bus toks didelis, kad nei dviejų mano rankų, nei vietos mano galvoje viskam paprasčiausiai nebeužteks? Kad toje vargšėje minčių talpykloje kurį laiką nebegyvens nuoseklūs sakiniai su pradžia ir pabaiga? Kad mirs visi iki vieno įsitikinimai „aš niekada...“ ir „aš visada...“? Dabar galėtum su kreiva šypsena paplekšnoti per petį, nes „Argi aš tau nesakiau?“. Bet nesakei.
Dabar jau žinau atsakymą, kodėl. Kas kartą, kai susiduriu su žmonėmis, galvojančiais apie savo galimą ar jau tikrai labai greitai išsipildysiančią tėvystę, kai matau ryžtingus ir žinančius arba sutrikusius ir klausiančius jų veidus, visada sudvejoju. O gal jiems iš tiesų bus kitaip? Ramiau, aiškiau, nuspėjamai, kaip iš natų? Ką galėčiau papasakoti apie jų asmeninį būsimą gyvenimo viesulą? Kokius išbandymus ir sunkumus išpranašauti? Kaip paaiškinti apie juos užgriūsiantį džiaugsmą iki ašarų? Kokius vadovėlius ir išmintingas „būtina perskaityti“ knygas rekomenduoti?
Aš juk nieko, visiškai nieko nežinau, kaip bus jiems, išmanau tik savo pačios patirtis ir istorijas, kurios niekada niekam nesikartos lygiai taip pat. Net jei du kartus laukiausi ir turiu tris vaikus, negaliu pasakyti nė vienos galutinės tiesos, nė vieno geležinio visiems atvejams tinkamo patarimo, neturiu jokio stebuklingo rakto, atrakinančio visas spynas. Vietoj patarimų ir taisyklių tegaliu papasakoti daug visiškai skirtingų atvejų, neturinčių jokių bendrų vardiklių.
Pavyzdžiui, apie tai, kad gimsta kūdikis, o tu net nežinai, kaip jautiesi, nes jokios euforijos nėra, fejerverkai bespalviai, begarsiai, bekvapiai. Žiūri į tą mažytį žmogų ir visiškai nesuvoki, kaip čia taip atsitiko, kad jis iš tavęs. Ir pamažu imi pulti į paniką, nes nėra laimės ašarų, nėra emocinio sukrėtimo, tik kažkoks didelis visa ko vakuumas, spengianti kosminė tyla, lyg kažkas ką tik išjungė pasaulio garsą. Tada iš lėto, po truputį imi susigyventi su baime, laime ir nežinia būti mama, meilė ateina, aiškumas ir supratimas – taip pat, tik labai mažais žingsniais ir gan vingiuota trajektorija.
Bet būna ir visai kitaip. Būna, kad kelių minučių kūdikis atnešamas prie tavęs, ir tiesiog fiziškai jauti, kaip į smegenis kala oksitocino bomba, širdis daužosi, ašaros bėga, išsyk čia ir dabar pasireiškia absoliuti meilė tam mažam, gležnam, virkaujančiam padarėliui. Ir nė viena iš šių tam pačiam žmogui realiai įvykusių istorijų nėra nei išimtis, nei taisyklė.
Net jei paklaustumėte visai paprasto klausimo, susijusio su konkrečiais ir apčiuopiamais dalykais – pavyzdžiui, koks vaikiškas vežimėlis pats geriausias – aš, aišku, pamėginčiau atsakyti tiksliausiai, kaip tik galiu. Ir atsakymas būtų: „Tai žinoma, kad nudrengtas, penkių vaikų prieš tai jau naudotas skėtukas Maclaren.“ Jis lengvas ir tvirtas, užimantis mažai vietos, patogus vaikui ir itin paprastas naudoti. Be to – pigus ir nepakeičiamas kelionėse. Bet svarbiausia tai, kad jo niekada nereikia saugoti – nei nuo purvo ir lietaus, nei nuo vagių ar pavydžių žvilgsnių. Tą vežimėlį gali palikti prie namų dviem mėnesiams lietuje, po to užteks jį išdžiovinti vėjyje, ir vėl galėsi naudoti savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. Vienintelis trūkumas – tokiu vežimėliu niekada nepasipuikuosi padorioje draugijoje, veikiausiai niekas nepagirs už gerą skonį, ir miesto mados tinklaraštininkai tavęs nenufotografuos. Nebent snobiškoje kompanijoje užsimintum, kad vežimėlį rinkaisi tikrai ne atsainiai, bet su polėkiu – į desperatišką Karlo Ove Knausgårdo klausimą „Argi dėl to, kad esu rašytojas, mūsų vaikiški vežimėliai turėtų atrodyti lyg rasti sąvartyne?“ atsakydamas „Būtent!“ ir tokiu būdu bent milimetru prisiliesdamas prie kūrėjo genialumo.
Ar aš jums primygtinai piršiu savo pasirinkimą ir kartosiu, kad nieko geresnio šiame pasaulyje už mano visapusišką, tobulai nudrengtą Maclareną nėra? Šimtai tūkstančių vežimėlių rūšių tikriausiai vis dėlto gaminami ne dėl tuštybės, o dėl to, kad žmonių poreikiai ir galimybės išsidėstę neaprėpiamame spektre – nuo penkis vidutinius atlyginimus kainuojančių kosminio dizaino kūrinių iki labai negražių visureigių dideliais ratais, kuriais net per smėlį važiuotumėte it per sviestą. Esant tokiai įvairovei visiems brukti tik vieną pasirinkimą, pripažinkim, būtų ribota. Be to, vežimėlio galima ir visai nenaudoti, vietoj jo rinktis nešynę, kurių vėlgi yra gyvas galas rūšių.
Taigi jei norėtume pateikti išties informatyvų sprendimą apie bet kokį vaikams auginti reikalingą daiktą, ypač kai turime apsispręsti jų sveikatos, psichologijos, ugdymo ir pan. klausimais, tam reikia skirti nepaprastai daug laiko. Vos pradedi domėtis viena sritimi, supranti, kad joms visoms aprėpti ir perprasti vien teoriškai devynių mėnesių nepakaks. Ir štai, atvėrus šį slėpinį, paaiškėja vienas esminių šių laikų tėvystės paradoksų: iš anksto pasiruošti visiems tėvystės atvejams tiesiog neįmanoma. Nei iš knygų, nei iš kitų patirties. Tai, be abejonės, nereiškia, kad domėtis, skaityti, klausti ir klausytis kitų istorijų nereikia. Ruoštis reikia, rekomenduotina, o turbūt net privaloma, bet pasirengti taip, kad atėjus reikalui žemė iš po kojų neslystų, vis tiek nepavyks, ir tai normalu.
Nes tapsmas tėvais yra procesas, turintis milijonus kintamųjų, ir kiekvienoje situacijoje, kiekvienai konkrečiai šeimai jie vis kitokie. Todėl bendras „būtina žinoti“ dalykų sąrašas – tiek apie nėštumą, gimdymą, tiek apie susitikimą ir susigyvenimą su kūdikiu – tėra gana aptakios gairės, smarkiai per didelio mastelio žemėlapis ir miglotas vadovėlis apie miške augančius medžius, grybus, erkes ir lapes, kurį paskaitai prieš orientacinį išlikimo žygį laukinėje gamtoje. Ruoštis gerai, kuo detalesni žemėlapiai ir kuo daugiau žinių apie valgomąsias grybų rūšis, tuo tvirčiau jausitės, bet į mišką žengus iš buto, aprūpinto vandeniu iš čiaupo ir kitais patogumais, akistata su neknyginėmis erkėmis jus vis tiek lengvai šokiruos.
