Mano būrimo salone Dura necéssitas viskas vyksta panašiai kaip Tokijo olimpiadoje – be žiūrovų, bet su narsiais imtynininkais, daugiakovininkais... Namuose tūno vien krepšininkai, tačiau svajonių humoristas Juozas E. paguodė ir juos, apreiškimuose tvirtindamas, kad sėdėti namuose kur kas smagiau negu ant kuolo, kaip jam nutiko Turkijoje...
– Nesąmonė! Užsienio reikalų ministras Gabrielius ten irgi lankėsi, bet turkų sultonas Erdoganas su juo taip negražiai nepasielgė. Tokios kiaulystės neiškrėtė net kolega Huseinas Bagdade! – užginčijo gerai informuotas isterikas.
– Jie kiaulių nelaiko, bet iškrėtė Gabrieliui šunybę – Irakas, užuot sumažinęs, padidino skrydžių į Minską skaičių. Nujautė, kad sugrįžusį ministrą pasodins ant kuolo patys lietuviai, – piktai, net pažaliavęs komentavo valstietis iš pasienio, t. y. iš opozicijos.
– Situacija tokia, kad ne tik užtrauktukas prasisegęs, bet ir kelnės nusmukusios, – apsičiupinėjęs atkuto kažkoks Furmanavičius, sako, kadaise buvęs vidaus reikalų ministras, vis dar bandantis suvesti sąskaitas su oponentais, nes turi tulžingą ilgalaikę atmintį.
– Už ilgalaikę atmintį tiesiogiai atsakingas hipokampas, – slapta informacija pasidalijo lengvai kvaištelėjęs profesorius. – Tai jūrų arkliuką primenanti smegenų žievės dalis, giliausiai nugrimzdusi į pilkąją masę.
– Pilkosios masės už nieką nesijaučia atsakingos! – iš Briuselio rūsčiai pranešė europarlamentaras Mazuronis ir pasiūlė iš tokių atimti visas teises – į darbą, į poilsį, į nuosavą žmoną ir socialines išmokas, kol tie niekadėjai nepasiskiepys.
Kilus vargui dėl proto ir svetimos atsakomybės, respublikonai iš Tomkaus Vakaro žinių nusprendė praskaidrinti atmosferą. Pasigyrė, kad lankėsi jubiliejiniame festivalyje kodiniu pavadinimu „Slavianskij bazar“:
– Jį pagerbė pats Lukašenka, atvykęs kaip koks Dzeusas su aigida – tai skydas iš ožio (gal atpirkimo?) odos, dievų globos bei rūstybės simbolis. Baltarusija ne tik surengė nuostabią šventę, bet ir parodė Vakarams, kad turi daugybę padėti pasirengusių draugų. Pirmu smuiku grojo ir „bazarą“ kontroliavo Rusija, nekeista, kad išskirtinio dėmesio sulaukė karinė tematika ir atributika.
– Pamenu, čekai po 1968-ųjų sakydavo, kad rusus laiko ne draugais, o broliais, juk draugus galima pasirinkti...
– Jei tau brolis Putinas, jokio draugo nepasirinksi, – padarė išvadą paranojikas, o kažkoks gyvūnų gelbėtojas, neįsikirtęs į kontekstą, pasigyrė, kad pernai liepą iš pakelės kavinės „Plūgo broliai“ atėmė 3 lokius ir išgabeno į Italiją. Ta operacija kainavusi 7 tūkstančius eurų!
– Bet kai gyvūnų teisių gynėjai su panašia misija ir veterinaras su šautuvu nuvyko į Grūto parką, visos trys beždžionės iškart pasislėpė, dingo net puma! – replikavo priešiškai nusistatęs cholerikas.
– Gynėjų irgi nepasirinksi, – filosofiškai konstatavo flegmatikas, – tačiau galima pasirinkti filmą. Štai Kanuose „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo „Titanė“ apie žudikę maniakę, po erotinio šokio ir lytinio akto su mylimu automobiliu sugebėjusią pastoti. Nekeista, kad ant naujagimio nugaros vietoj stuburo išryškėjo kardaninis velenas. Tokia aukšta įtampa režisierei reikalinga tam, kad sunaikintų lyčių stereotipus, o personažams suteiktų visišką anapusinę laisvę...
– Prancūzų kinui su gražiai nufilmuotais heteroseksualiais vyrais ir jų meilužėmis į pačią širdį smogia įžūlus Julios Ducournau eksperimentas, – džiūgavo menkai išsimokslinęs influenceris.
– Nuo šiol bijosiu sėsti į automobilį, – prisipažino dama su šuniuku, vyrų teisių į moteris gynėja.
