Bendrus sąlyčio taškus atrado skirtingų meno sričių atstovai: saksofonininkas, džiazo ir klasikinės muzikos kūrėjas Petras Vyšniauskas, tapytoja Eglė Ridikaitė ir jaunosios kartos kompozitorius, muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ vadovas Matas Drukteinis – žinoti savo kilmės šaknis šeimos tradicijas ir istoriją kaip savo kultūrinės tapatybės ištakas itin svarbu. Ne mažiau aktualu tai perkelti į savo kūrybą.
Prie širdies
Visa supanti aplinka P. Vyšniauską įkvepia kūrybai, jis prisipažino esąs laimingas, kad gali tą jausmą „išsakyti garsais“. Pats likimas nulėmė ne vieną P. Vyšniausko susitikimą su lietuviškos muzikos atlikėjais. Vienas tokių – pažintis su Veronika Povilionienė, lietuvių liaudies folkloro dainininke, pagarsėjusia tradicinėmis liaudies dainomis ir moderniomis liaudies dainų aranžuotėmis.
Saksofono virtuozas teigė, kad jaučiasi patogiai muzikuodamas kartu su folkloristais. „Nesakau žodžio patinka. Patikti gali šaltibarščiai ar cepelinai. Man visa tai prie širdies“, – sakė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Atliko „negrų liaudies dainas“
Prisiminęs sovietinius laikus P. Vyšniauskas pasakojo, kad tuo metu jam nebuvę taip sunku dėl savo repertuaro, priešingai, nei solistams. „Nedainavau žodžių, todėl buvo lengviau išreikšti kūrybinę mintį, idėjas. Kaip sakoma, kalbu vieną, darau kitą, o galvoju trečią“, – apie laikmečio specifiką pasakojo jis.
Sunku patikėti, kad dar tarpukariu Lietuvoje skambėjęs džiazas po Antrojo pasaulinio karo tapo nepageidaujamas. Kadangi šio muzikos žanro tėvynė – Amerika, anuomet Sovietų Sąjungos sistemos priešė, okupantų valdžia džiazą draudė. Tačiau kūrėjai nebūtų savimi, jei neprigalvotų, kaip apeiti sistemą.
Žinant savo šaknis gali rūpintis istoriniu paveldu
Tapytoja E. Ridikaitė atsiminė vaikystėje stengdavusis iš visų vyresnių giminaičių, močiučių susirinkti kuo daugiau žinių apie praeitį, sužinoti tradicijas, to laiko dainas: „Norėjosi žinoti savo šaknis, kas esi, pastovėti už lietuvybę. Dabar apie tai pagalvoju vis rečiau, reiktų atgaivinti tą būseną.“
M. Drukteiniui tautinis polėkis kilo iš šeimos – abu tėvai kalbininkai. Kaip vieną svarbesnių aspektų jis išskyrė faktą, kad priklauso jaunosios kartos atstovams, gimusiems jau nepriklausomoje šalyje, 1990-aisiais. „Jausdavome atsakomybę, kad esame nepriklausomybės vaikai. Tautiškumas reiškėsi per aktyvų dalyvavimą, įsitraukimą į įvairias visuomenines veiklas“, – pažymėjo jis.
Į visuomenės gerovės katilą
Iš Klaipėdos kilęs kompozitorius tikino visuomet stengęsis tarsi atiduoti duoklę – gimtam miestui, kraštui. Vėliau šis jausmas susigulėjo ir ėmė atsispindėti per kūrybinius pasiekimus.
„Nėra daug tiesioginio tautiškumo, stengiuosi žvelgti plačiau – atskleisti kitu aspektu. Kad ir kokybiškai atliekant savo darbą, prisidedant prie visuomenės gerovės katilo“, – savo požiūrį atskleidė jis.
Kurdami menininkai atliepia tai, kas vyksta aplinkui. Lietuviškumo tapatybės klausimas, M. Drukteinio manymu, gali būti nagrinėjamas ne tik per senąją kultūrą, bet ir šių dienų.
„Paskutinio laiko atliepimas, analizavimas to, kas vyksta aplinkui, atsigręžimas į visuomenės problemas kūryboje – tam tikra pilietiškumo išraiška“, – samprotavo jis.
Menas, anot jo, gera priemonė kalbėti apie jautresnes temas – ne žodžiais, bet pasitelkiant menines raiškos priemones: „Iškelti temą, leisti ją analizuoti žiūrovams. Nuomonės piršimas sukelia atgrasymą. Menas yra priemonė, galinti pateikti vizualinio identiteto elementų, įsirėžti į atmintį.“
