Nesijaučiau toks laimingas jau seniai, nors, tiesą pasakius, neprisimenu, ar kada nors išvis buvau toks laimingas. Su mama tapome dar artimesni. Sugrįžo mūsų ilgi vakarai su pokalbiais prie arbatos puodelio, malonūs vėlyvi pusryčiai, sugrįžo nematoma, bet jaučiama dvasios šviesa, ir kaitriai sužibo prarastos vilties židinys.
Mama visapusiškai palaikė mano sprendimą studijuoti žurnalistiką ir net padėjo man mokytis, tačiau nepamiršo ir mano asmeninio gyvenimo.
– Brangusis, neįsivaizduoji kaip džiaugiuosi matydama tave besimokantį, bet šiandien penktadienis. Eik, pasilinksmink su draugais. Pasimėgauk gyvenimu, – sakydavo ji, užversdama mano knygas. Taip. Tokia šauni buvo mano mama. Geriausia pasaulyje.
Po truputį gyvenimas grįžo į senas vėžias. Buvo tik viena, visus mano draugus ir mane slėgusi, neišvengiama bėda – baigiamieji egzaminai. Likus vos dviem savaitėms iki labiausiai bauginamo visų dvylikos metų sukauptų žinių išbandymo, patys to nenorėdami, tapome truputį irzlesni. Su kiekviena diena nervai darėsi vis labiau įsitempę. Vienintelis Lukas į artėjančius egzaminus žvelgė optimistiškai.
– Brolyčiai, ko jau neišmokote per dvylika metų, tikrai neišmoksite per paskutines dienas. Atsipūskit, išlaikysim mes tuos egzus, – kartodavo jis ir, kaip visada, nuotaikai pakelti, iš kuprinės ištraukdavo kokį uždrausto gėrimo butelaitį, paslapčia nugvelbtą iš tėvo saugyklos. Aišku, mes neatsisakydavome.
