„Vyturys“ ją išleido padidintu 45 tūkstančių egzempliorių tiražu. Pasirašyta spaudai 1988-ųjų birželio pabaigoje, knygynus ji pasiekė tada, kai ėmė kilti didžioji Sąjūdžio banga, ir kai kuri lektūra iškart pasidarė antraplanė. Bet labai tikėtina, kad „Laukinį šunį...“ amžino knygų bado iškamuoti skaitytojai išpirko – vis dar iš inercijos.
Nuo ankstesnio apysakos leidimo 1957 m. buvo nutekėję nemažai vandens, ir vertėja Petrė (Petronėlė) Žemaitytė, ilgainiui sukaupusi didžiulę vertimo ir redagavimo patirtį, nemažai taisė tekstą, tikslino, tobulino, gražino. Galima sakyti, naujas vertimas, nes nenurodyta, kad tai antras pataisytas leidimas. Vis dėlto pirmasis „Laukinio šuns...“ vertėjas į lietuvių kalbą yra Rapolas Mackonis. 1940 m. LTSR valstybinė leidykla šį kūrinį išleido sutrumpintu pavadinimu „Pirmoji meilė“; spausdino nacionalizuota – taip ir parašyta – V. Atkočiūno spaustuvė Kaune, Stalino prospekte; kaina – 2 litai. Stebėtinas operatyvumas – originalas Rusijoje buvo išėjęs 1939 m. R. Mackonis – ne tik Štuthofo, bet ir sovietinių lagerių kalinys, todėl vargu ar turėjo iliuzijų, kad jo vertimas bus perleidžiamas. Įžanginiame „Vertėjo žodyje“ jis rašė, kad Tolimuosiuose Rytuose, kur ir vyksta veiksmas, „daug kas kitaip, negu Lietuvoje“, o apie pagrindinę veikėją Tanią: „Tokių užsispyrėlių, o kartu ir kilniaširdžių merginų jūs sutiksite kiekvienoje mokykloje.“
Žydų kilmės rusų rašytojas R. Frajermanas (1891–1972) gimė Mogiliove, taigi yra litvakas. Mūsiškis. „Laukiniame šunyje...“ pavaizduoto miesto prototipas – Nikolajevskas prie Amūro. Miestas, kurį 1920 m., nesiliaujant bolševikinės revoliucijos pradėtam smurtui, kraujyje paskandino ir nuo žemės paviršiaus nušlavė tarybų valdžios diegėjai Rytų Sibire ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. O tarp jų atsidūręs buvo ir R. Frajermanas.
Nikolajevske vyko didžiulės skerdynės. Išžudyti visi mieste buvę japonai, tarp jų konsulas su šeima, geišos, taip pat visi kaliniai, tada eilė atėjo „buržujams“. Kruvinų akcijų vykdytojai vėliau buvo baudžiami, o būsimasis rašytojas išsisuko todėl, kad buvo jau toli taigoje, išsiųstas įtvirtinti tarybų valdžios tarp tungusų.
O vėliau prasidėjo kūryba. Įvairūs veikalai. Bet R. Frajermaną galima priskirti prie vieno kūrinio autorių. „Laukinis šuo...“ – šviesi, skaidri, talentingai parašyta apysaka apie vaikystės pabaigą, bundantį paauglių lytiškumą, pirmuosius išsiskyrimus, keistą ilgesį. Subtiliai pavaizduotas trikampis: paaugliškas sumaištis ir dramas išgyvenanti Tania, savo tautos savitumą reprezentuojantis nanajų berniukas Filka, inteligentiškasis Kolia. Gera literatūra su ideologiniu padažu, kuriuo stengtasi nepiktnaudžiauti. Tačiau vertingiausia čia – savita, bet vis dėlto įvairius žydų autorius bendravardiklinanti prieiga prie vaizdo ir jausmo kūrimo žodžiu. Žydiška prieiga, tiek daug gero davusi pasaulinės literatūros raidai.
Po Antrojo pasaulinio karo R. Frajermanas gyveno Riazanės srityje. Sakoma, miškuose. Simptomiška ar ne, draugavo su Arkadijumi Gaidaru, aktyviu Raudonosios armijos egzekucijų dalyviu, nevengusiu ir asmeninių susidorojimo akcijų. Jo knygos, kurių ir lietuviškai prileistas gyvas galas, buvo privaloma pionierijos lektūra. Spaliukai, beje, mito Zojos Voskresenskajos pasakojimais apie Leniną. Čia klauskime: kodėl kaip tik jai, nežinia iš kur išdygusiai „rašytojai“, buvo suteikta privilegija byloti apie „tautų vadą“, užtikrinusi milijoninius tiražus, fantastiškus honorarus, vertimus į visas „SSRS tautų“ kalbas? Nes į atsargą išleistai, potraukį rašyti jautusiai NKVD slaptajai agentei reikėjo ne bet kokios veiklos. Vaidindama kilmingą damą, tarpukariu ji darbavosi ir Baltijos šalyse. Pasak rašytojos Marietos Šaginian, Z. Voskresenskajos „rankos buvo kruvinos iki alkūnių“.
Grįžkime prie „Laukinio šuns...“ Šiandien sarkastiškai suskamba epizodas, kur pionierių vadovas bara Filką, kad šis maudydamasis pionierišką kaklaraištį naudoja vietoj glaudžių – apsijuosia strėnas.
Įstringa šis gamtojautos pasažas: „Net ir medį gali laikyti visai protinga būtybe, jeigu pavasarį, apsiklėtęs lapais, jis šypsosi tau, jeigu rytais, kai įeini į klasę ir atsisėdi į savo vietą prie lango, jis tau taria: „Sveikas.“ Toliau – aukštos poezijos natos: „Guoba ten buvo ar uosis, o gal kitas medis, Tania nežinojo, bet dabar krentąs sniegas, pirmasis sniegas, kuris lyg girtas gulė ant medžio, kibdamas prie žievės ir šakų, negalėjo ant jo išsilaikyti.“ Sniegas lyg girtas...
Žavimės garsiąja kaliošo valgymo scena iš Romaino Gary „Aušros pažado“ (1960). R. Frajermanas gerokai anksčiau pateikė ne ką prastesnę – naujametinės eglutės žvakės valgymo sceną. Taip savo meilę išreiškė nanajas Filka.
Kulinarinės įdomybės: Naujųjų metų išvakarėse Tania gamina aguonpienį; minimi pipirais apibarstyti koldūnai, valgomi su pienu; maistui tinkamos gamtos dovanos: saldžios šaknys, pavasariniai liepų brazdai, kamanių medus, skruzdžių sultys (R. Mackonio vertime – skystimas); vaikai kramto balteglių sakus.
Pagal savo apysaką R. Frajermanas iškart parašė pjesę, ši buvo pastatyta Maskvos jaunojo žiūrovo teatre. Lietuvoje „Laukinio šuns...“ inscenizacijos ėmėsi rašytoja, puiki inscenizuotoja Aušra Marija Sluckaitė („Smėlio klavyrai“ pagal Johanneso Bobrowskio „Lietuviškus fortepijonus“, Antano Škėmos „Balta drobulė“, Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ libretas ir kt.). Tiesa, spektaklis jokiame Lietuvos teatre nebuvo pastatytas; kūrinio rankraštis saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve. Iškalbi A. M. Sluckaitės remarka: „Veiksmas vyksta tolimoj Šiaurėj, neseniai, vakar, ir šiandien, ir per Naujuosius metus.“
„Vyturio“ knygoje – grafiko Giedriaus Jonaičio iliustracijos. Jose pavaizduotos Tanios būsenas atliepiančios gamtos properšos, toji aplinka, kur „daug kas kitaip“. Viršelyje – paslaptingoji upė, pagrindinę veikėją nuolat skatinanti mąstyti ir ilgėtis. Iliustracijos, dėl kurių knygos dar nesinori nešti atgal, į dovanojamų leidinių kaugę.
