Nuo pat pradžių, dar pagrindinėje muziejaus ekspozicijoje, apima pasididžiavimo ir laisvės įvertinimo jausmas – kiek daug turime pasaulinio garso asmenybių moterų! Dirigentės Mirga Gražinytė-Tyla, Giedrė Šlekytė; „Auksinio liūto“ laureatės; primabalerinos ir operos solistės. Teatro korifėjai vyrai buvo gerai žinomi dar dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o moterys tik per pastarąjį dešimtmetį iš tikrųjų išgyveno proveržį. Žiūrint parodą, ypač Jūratės Paulėkaitės scenografijos pavyzdžius ir ją pačią filmuotoje medžiagoje – valingą, charakteringo veido, – apėmė sentimentali iliuzija, kad gyvenimas kartais teatrališkesnis už patį teatrą. Mirusieji dalyvauja jame net intensyviau už gyvuosius, nes juos saugo kažkas panašaus į kaukes – laiko įspaudai, gyvybės baigtinumas. Tiesa, tą gyvenimą – šiuo atveju, laisvės trisdešimtmetį – koncentruotai nelabai kaip ir pamatysi, net jei ir galvoji apie jį iš visų pusių. Parodos, net jei ir neakcentuoja negatyviųjų aspektų, padeda įvertinti „ko pasiekėme“ ir pakursto nacionalumo jausmus.
Dar progresyviau veikia kinas. Įeini į salę ir ekspozicijose pamatai jauną Jekateriną Golubevą, į kurią tokia panaši neseniai žuvusi Ina Bartaitė... Toje pačioje parodoje transliuojamoje „Naktinio ekspreso“ (LRT, 2015.XI.12) ištraukoje Jolanta Kryževičienė klausia režisieriaus Šarūno Barto, kaip jis jaučiasi filmuodamas artimus žmones – dukrą, mylimąją, ar nesunku dirbti su artimais žmonėmis. Atsakymo net nepajėgiu klausytis, šiandien tragiškai skamba vien klausimas. Aktorių gyvenimas „kiniškesnis“ ir už kiną, jo poveikis išderina – suglumsti, ar čia tikrai realybė, ne filmas. Veikiausiai dėl to, kad jų veikėjai, įspausti kino juostoje, atrodo mistiniai.
Kone visi parodoje pristatomi filmai atpažįstami, esu mačiusi daugumą šio laikotarpio lietuviškų premjerų. Todėl man įdomu, eksponatai kursto iliuziją, kad „ruošiau namų darbus“. Kai kurios filmų scenos brangios tuo, kad jos tarsi sugeria emocijas – atsimeni, kokia buvai, kai žiūrėjai, tarkime, „Šventąjį“. Turbūt panašiai veikia ir literatūra. Nudžiugino animacija, ypač inovatyvi „Sniego pastogė“ (rež. Robertas Nevecka, 2020) ir jaukūs lėliniai „Močiutės blynai“ (rež. Dominyka Adomaitytė, Vykintas Labanauskas, 2019). Keista, kad į tokią, regis, gan specifinę parodą žmonės gausiai ateina šeimomis ir vaikai randa, kuo joje užsiimti.
Dar nuostabiau, kad žmonės išmoko be skepsio ir išankstinių nuostatų domėtis lietuvių debiutais, dokumentika, autoriniu kinu: stereotipas „kaip lietuviškas...“ metamas į šiukšlių dėžę.
