Bet čia staiga įsikiša toli reziduojanti aukštesnė valdžia ir sako: „Mūsų taisyklės to daryti neleidžia! O finansavimo politika reikalauja, kad projektui būtų pritaikyta šiuolaikiška raiška.“ Vadinasi, galima taikyti tik šiuolaikinius stilius, kuriuos aprobuojame, o remtis lokaliu tradiciniu Venecijos stiliumi jau nebegalima, nes tai būtų „istorijos falsifikavimas“, „netikro maišymas su tikru“, ir turėtų „neigiamas pasekmes!“ Projektas sustabdomas, vietoj kampanilės bokšto pastatoma kažkas, kas yra visiškai „šiuolaikiška“.
Pirmoji šio scenarijaus dalis iš tikrųjų buvo įgyvendinta – atstatyta kampanilė jau gerą šimtmetį džiugina venecijiečius ir turistus. Antroji scenarijaus dalis yra tai, kas įvyks, jei dabartinė europinė politika, reglamentuojanti naujas statybas istoriniuose kontekstuose, apribos (kaip ketina) tokių projektų finansavimą, išskyrus tuos atvejus, kai šie yra „stilistiškai teisingi“, t. y. kai valdžia laiko juos „šiuolaikiškais“ stiliaus požiūriu.
Baigiamoji šio scenarijaus frazė „netikro maišymas su tikru“ ir gąsdinimas, esą tai „turės neigiamas pasekmes“, yra pažodžiui perkeltos iš dokumento, kurį 1933 m. parengė Europos architektai modernistai. Ši grupė architektūros teorijos raidai padarė milžinišką įtaką, didžiumai miestų (ypač jų paveldui) ir gyventojams užtraukusi tikrą nelaimę. Anuomet paskleista ideologija iki šiol persekioja urbanistikos politiką, vykdomą daugelyje pasaulio šalių.
Akivaizdus to pavyzdys yra dokumentas „Europiniai kokybės principai ES remiamoms intervencijoms, galinčioms daryti poveikį kultūros paveldui“. Antai „Kokybės principas. Rekomendacija nr. 16“ skelbia:
„Kai reikalingos naujos dalys / elementai, projekte bus naudojama šiuolaikiška raiška [čia ir toliau paryškinta mūsų], suteikianti naują vertę ir / ar taikoma, gerbiant egzistuojančias.“
Tai subtilus, tačiau radikalus teiginys. Uždrausdamas Venecijos kampanilės rekonstrukciją, jis, pavyzdžiui, lemtų, kad istorinės Varšuvos, Dresdeno, Potsdamo ir daugelio kitų miestų dalys, sugriautos per Antrąjį pasaulinį karą, nebūtų atstatytos. Nebūtų leidžiama atstatyti pastatų (ar paminklų) istoriniuose kontekstuose, išskyrus atvejus, kai taikomas „šiuolaikinis dizainas“, kuris, pakartosime, reiškia, kad valdžia laiko „šiuolaikišku“ tik tam tikrą stilių.
Praktikos atžvilgiu tai reikštų, kad Paryžiaus Dievo Motinos katedrai būtų privaloma nauja agresyvi smailė. Atkurti tą nuostabaus grožio smailę, kurią suniokojo gaisras 2019 m., ar taikyti kokį nors kitą tradicinį dizainą būtų uždrausta.
Toks reikalavimas, be abejonės, glosto savimeilę tų architektų, kurie šiuolaikiškas naujoves linkę statyti, nejausdami tų savo kolegų, kurie geriau įvaldę tradicines projektavimo technikas, konkurencijos. Tačiau visuomenė, miestų galvos ir kitų profesijų žmonės, skaitydami tą „Kokybės principą nr. 16“, turėtų ne juokais sunerimti dėl keleto priežasčių.
Pirma, šioje srityje egzistuoja paprasčiausia ekonominės plėtros vertė, pavyzdžiui, imkime Varšuvos istorinio centro atkūrimą. Į tokias vietas turistai vyksta, kad pajustų jų atmosferą ir grožį, pasidomėtų istorija. Gavę tinkamą interpretacinę medžiagą, jie galėtų šalia kitų dalykų daug sužinoti apie pokarinius atstatymus (istoriniu požiūriu tai savaime įdomus įvykis). Draudimas kurti tokį ekonomikai ir kultūrai svarbų lobį, grindžiamas vien stilistiniais sumetimais, potencialiai iš tikrųjų turės labai neigiamas ekonomines pasekmes. Kai kuriais atvejais tos pasekmės skaudžiausios bus toms bendruomenėms, kurios negali net įsivaizduoti, kad istorinio paveldo žavesį kažkodėl būtų draudžiama atkurti.
Antra, nerimą kelia ekspertų nusiteikimas diktuoti, kokio pobūdžio urbanistinėje aplinkoje miestiečiai turėtų gyventi, kokiais statiniais gėrėtis. Aplinka susijusi su daugybe tikslų, ne vien su tuo, kad kokia nors elitinė grupė dėžutę, apipavidalintą jos cecho profesionalų, laiko istoriškai „autentiška“. Aplinka turėtų būti patogi, džiuginanti, prisitaikanti prie socialinių poreikių. Vienas iš būdų, kaip tą užtikrinti, ypač demokratinėje visuomenėje, yra įtraukti gyventojus į jų aplinkos kūrimą. Ir priešingai – ekspertams ėmus diktuoti, kad „projekte naudotina išimtinai šiuolaikiška raiška“, susiduriame su kažkuo, kas iš esmės antidemokratiška. Suprantama, būtent patys ekspertai su jiems patarinėjančiais architektais nusprendžia, ką priskirti „šiuolaikiškai“ raiškai.
Trečia, šis pasiūlymas išduoda gąsdinančią mąstymo ydą – neva kiekvieno istorinio laikotarpio „autentiškumą“ išreiškia tik vienui vienas stilius, kuris buvo „šiuolaikiškas“ anuo metu. Paisant šios logikos, kiekviena nauja statyba turėtų būti visiškai teisėta, nes teikia tą vieną ir vienintelę semiotinę tapatumo esamuoju laikotarpiu išraišką.
Tai visiška nesąmonė. Istorija nėra linija, ji primena fugą, nes visi atgimimai, perkūrimai ir naujovės susipina tarpusavyje. Nėra ir jokio autoritetingo šaltinio, kokią vieno ar kito laiko, kokios vietos išraišką reikėtų laikyti „teisinga“. Beveik visuomet egzistuoja daugybė konkurentų, pretenduojančių atspindėti vieno ar kito laikotarpio kultūrą. Supaprastindami istoriją iki linijinės schemos, smarkiai šauname pro šalį. Istorikai jau seniai pripažįsta šį kompleksiškumą, įvairovę ir gausą, todėl stengiasi pateikti kuo daugiau interpretacinės medžiagos, kad visuomenė pati susivoktų, vertindama sudėtingus, neretai besivaržančius istorinius naratyvus.
Iš kur kyla noras griežtai diktuoti architektūros stilistiką? Atsakymas labai paprastas – architektai, stiliaus požiūriu paisydami išankstinių prietarų, yra įsitikinę, neva modernizmas (ir nauji postmodernūs jo variantai) – yra vienintelė autentiška mūsų laikų architektūra. Įdomu, kad tokia ji laikyta ir trečiuoju, ir ketvirtuoju, ir penktuoju, ir šeštuoju ir vėlesniais dešimtmečiais, matyt, ne kitokia bus ir ateities architektūra. Aišku tik viena – bet koks atgaivinimas, rekonstrukcija to, kas egzistavo iki praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio, net ir bet kokios naujos statybos, jeigu jos grindžiamos tradiciniais modeliais ir precedentais, turi būti uždraustos.
Šią filosofiją geriausiai apibendrino nepaprastai įtakinga Atėnų Chartija, kurią 1933 m. priėmė Moderniosios architektūros tarptautinis kongresas, nors šį dokumentą architektas Le Corbusier parengė ir paskelbė tik po dešimtmečio. Štai ką apie statybą istoriniuose kontekstuose skelbia Atėnų Chartijos 70-as punktas:
„Praeities stilių kaip estetikos pretekstų taikymo naujiems statiniams istorinėse vietovėse praktika yra labai žalinga. Nebus jokia forma toleruojamas nei tokios praktikos tęstinumas, nei tokios iniciatyvos. Tokie metodai prieštarauja didžiosioms istorijos pamokoms. Nėra buvę jokio grįžimo į praeitį, nė vienas žmogus negrįžo atgal, sekdamas savo pėdomis.“
Kiekvienam, išmanančiam architektūros istoriją, akivaizdu, kad tai gryniausia nesąmonė. Niekad nebuvo sugrįžimo į praeitį? Negi neįvyko renesansas, Jeffersonas neatgaivino Palladio, šis nepaskatino atgaivinti Vitruvijaus, o pastarasis savo ruožtu negi neatgaivino graikų? Le Corbusier požiūris atskleidžia nemokšišką istorijos supratimą, o kartu tai europietiška kolonijinio mąstymo koncepcija, brėžianti vienui vieną tiesią liniją, pagal kurią viskas juda į priekį, visuomet priverstinai siekiant naujumo, kitoniškumo, visuomet taikant paskiausią (europinį) naratyvą.
Laimei, istorija yra daug turtingesnė ir kompleksiškesnė, tą rodo jos gebėjimas viską aprėpti, susieti, perprasti ir plėtoti laike. Žmonių kuriama aplinka galėtų kaip ir gamtos sistemos apimti visa tai, kas buvo anksčiau, užuot viską atmetusi, kad „pradėtų nuo nulio“, kaip arogantiškai siūlė modernistas Walteris Gropius. Bet kokia biologinė analogija, grindžiama tokiais griežtais apribojimais, reikštų, kad evoliucija turėtų atmesti visą turtingą genetinę medžiagą, susijusią su anksčiau egzistavusiais organizmais, ir kiekvienąkart viską pradėti iš naujo, pavyzdžiui, nuo amebos stadijos.
Atėnų Chartija architektams tebedaro didžiulę įtaką, sunku pervertinti šio dokumento poveikį dirbtinei aplinkai nuo tada, kai jis pasirodė. Kad viso to pasekmės – suardyti istoriniai kvartalai, nevaldoma priemiesčių skėtra, greitkeliai, supjaustantys miestus į gabalus, ir t. t. – yra išimtinai negatyvios, jau pripažino daugelis urbanistų.
Idėją, esą viskas privalo būti radikaliai nauja ir be jokios ornamentikos, vengiant BET KOKIŲ sąsajų su praeities formomis ir modeliais, sunku net suvokti, ką jau kalbėti apie šių apribojimų žalos mastą įvairiausiose pasaulio vietose. Pasitelkę analogiją iš genetinės evoliucijos srities, galėtume sakyti, pavyzdžiui, delfinui – „tavo pelekas pernelyg primena ryklio peleką, nors tu esi 300 milijonų metų vėlesnis padaras, taigi tavo peleko stilistika sena, atgyvenusi, tradicinė, reikia jos atsisakyti!“ Gal delfinas irgi įgytų modernistinį peleką...
Kodėl tokia netikusi, reakcinga ideologija, kolonijinės Europos reliktas, iki šiol formuoja dirbtinę aplinką visame pasaulyje? Juk, pasak vieno teoretiko, „modernizmas savo alcheminio pažado, kad kiekybę pavers kokybe, neįvykdė, tai buvo tiesiog apgaulė – magija nesuveikė.“ Bet vis dėlto ši atgyvenusi ideologija, kuriai jau beveik šimtas metų, apgailėtinas savo formas iki šiol išsaugojo pavydėtinai patvarias. Ja paremtas daugeliui architektų būdingas mąstymas, kaip išlaikyti modernizmo status quo, ji tebetūno valdininkų galvose, tebelemia įstatymus ir visuomenės opiniją.
Daugelis vyriausybių, kurdamos paveldo konservavimo įstatymus, remiasi 1964-aisiais priimta Venecijos Chartija, skirta paminklų ir vietovių konservavimui. Architektai modernistai mėgsta cituoti šios chartijos 9-ąjį straipsnį, kuris ragina, kad nauja architektūra „būtų atskirta nuo originalios sandaros ir turėtų šiuolaikiškumo štampą.“ Šį straipsnį jie interpretuoja kaip „šiuolaikiškos raiškos“ mandatą, įteisinantį modernius ar neomodernius intarpus. Tačiau 2006 m. surengta paveldo ir konservavimo profesionalų konferencija padarė išvadą, kad atpažįstamumas yra viso labo vienas iš tikslų, kurį reikėtų vertinti, atsižvelgiant į santykį su kitais tikslais: „Šis tikslas turi būti dinamiškai subalansuotas su kitais poreikiais, tarp kurių yra ir koherentiškos, tvarios aplinkos siekimas. Tad nauji statiniai, nors ir gali skirtis nuo originalios sanklodos, tačiau turėtų su ja harmonizuotis. Šiuolaikiškumo žymę galima palikti įvairiais būdais, pasitelkiant informacijos interpretavimą, identifikacijos ženklus ar savybes. Nėra jokio reikalo kurti priešpriešas, nes jos gali pažeisti tradicinę aplinką ar masių bei spalvų santykius (kaip skelbiama 6-ame straipsnyje).“
Tai esminis aspektas, kurį gudriai apeina modernizmo ideologai. Įdomu, kad Venecijos Chartijos 6-asis straipsnis kategoriškai teigia: „Ten, kur egzistuoja tradicinė aplinka, ji turi būti išsaugota. Neleistina jokia nauja statyba, griovimas ar modifikacijos, kurios pažeistų masių ir spalvų tarpusavio santykius.“
Šis straipsnis kertasi su „šiuolaikiškų“ intarpų reikalavimu, kuris dažnai susijęs su mastelio, masių, formų, spalvų ir kitais pažeidimais. Paprastai nekeliamas esminis klausimas – iš kur toks užsispyrimas laužyti visus harmonijos dėsnius? 6-asis straipsnis akivaizdžiai atveria vartus simpatiškai naujai statybai, pasitelkiant tradicines formas, kuriomis siekiama „išsaugoti tradicinę aplinką“, „santykius tarp masių ir spalvų“. Nauji statiniai bus lengvai atpažįstami, jei turės kokią nors „šiuolaikiškumo žymę“. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, datos nuoroda.
Nors dabartinis pasiūlymas, kurį čia aptarėme, susijęs su ES taisyklėmis, tai nėra vien europinė problema. Juo labiau kad Europa kaip kolonijinė galia istoriškai padarė didžiulę įtaką, savo urbanistines ir architektūrines teorijas primetusi visam pasauliui, bent jau išradusi modernistinį „tarptautinį stilių“. Sprendimus priimantys ekonominiai ir politiniai kitų šalių sluoksniai, kaip rodo duomenys, iki šiol yra veikiami šių ideologijų, todėl ignoruoja vietinę architektūros ir urbanistikos kultūrą. Ironiškiausia, kad šalys, atsikračiusios kolonijinės priespaudos, toliau nekritiškai seka paskui madingas ideologijas, sklindančias iš svetimų galios centrų.
Bendresnis klausimas yra toks: ar leisime architektams, restauratoriams, pasikinkiusiems atgyvenusią, šimtmečio senumo ideologiją, toliau niokoti viso pasaulio miestus, ypač istoriškiausias ir gražiausias jų dalis? Ar vis dėlto su tuo nesitaikstysime, t. y. piliečiai, aktyvistai, lyderiai, kiti neprofesionalai ryžtingai pareikalaus, kad architektai nustotų žaidę šį pavojingą žaidimą ir imtų kurti humaniškesnę, istoriškai turtingesnę dirbtinę aplinką? Kaip atsakyti į šį klausimą, bus esminis testas prieštaringai dabarties politikai.
Iš anglų kalbos vertė Almantas SAMALAVIČIUS
