Knyga su blizgučiais

Daugumos savigalbos knygų turinys – banalybės. Jos padeda tik tiems, kurie ir taip gyvena laikydamiesi tam tikrų dvasinių ar psichologinių nuostatų. Abejoju jų poveikiu netikintiesiems, skeptikams ir „kvailiams“. O tikintieji lygiai taip pat perka tiek A. Toliato, tiek M. Mitkevičiaus knygas. Esmė net ne tai, kas jose parašyta. Bandau įsivaizduoti realius, ne nominalius skaitytojus, kuriems tarp abiejų autorių tekstų yra daugmaž lygybės ženklas. Ir kurie, nusipirkę knygą, ne pasideda ją į lentyną, bet iš tikrųjų perskaito. Ar pajunta skirtumą?.. Ar tiesiog priima kaip neginčytinas autoriteto paskelbtas tiesas, net jei nelabai supranta?

Manoma, kad šiandien krikščionybei gali pakenkti kitos ideologijos (suprantama, atmetant prielaidą, kad pati krikščionybė yra daug galingesnė ideologija), bet, man rodos, labiausiai jai pakenkti gali popsas.