Klimto populiarumas: buvo laikas, kai negailestingi kritikai jo kūrybą apšaukė pornografija

Austrų tapytoją Gustavą Klimtą (1862–1918 m.), vieną iš žymiausių visų laikų dailininkų, galėtume drąsiai pavadinti „auksiniu berniuku“. Ne vien dėl to, jog kurdamas savo paveikslus naudojo auksą, bet ir dėl to, jog suskaičiavę visą pelną, kurį kada nors yra gavę suvenyrų su A. Klimto darbais pardavėjai, gautume solidžią sumelę. Jo darbai ne tik virpina meno žinovų širdis, bet ir yra gana plačiai paplitę populiariosios kultūros sferoje. Turbūt dažnas visai menu nesidomintis žmogus galėtų pasakyti: „Klimtas? Ak, žinau, kiekvieną rytą geriu kavą iš jo „Bučiniu“ papuošto puodelio.“

Vis tik tam, kad tavo tapyti darbai atsidurtų ant viso pasaulio puodelių, reikia sukurti „kažką tokio“. Unikalus plokščias objektų vaizdavimo pobūdis, aukso, sidabro ir platinos spindesys – tai iš esmės Bizantijos freskų įspūdžio, patirto keliaujant po Raveną (Italija), pasekmė. 

Dar viena svarbi Klimtą veikusi įtaka – japonų tapyba. Dauguma Klimto paveikslų savo prigimtimi yra erotiniai. Buvo laikas, kai negailestingi kritikai jo kūrybą apšaukė pornografija.