Važiuoju į sodybą. Kelias ilgas, bet nenuobodus, juolab turiu jame savo ritualų. Pravažiuodama vieną kaimelį, visada akim paglostau pamiškėje susikūprinusią sodybą – kiek akis spėja užfiksuoti per kelias sekundes, matau vis dar puoselėjamą ūkį, palaukėj išsirikiavusius avilius. O kartais ir sodybos šeimininkę – nuo ūkinio pastato namo link trepenančią bobulytę.
Stabteliu prie geležinkelio pervažos. Suskaičiuoju mintyse iki dviejų – po sekundę kairei ir dešinei, kad įsitikinčiau, jog traukinio nei iš vienos, nei į kitos pusės nėra. Traukinio ten nemačiau gyvenime, gal jis, kaip koks traukinys vaiduoklis, kursuoja nematomas mūsų akims. Anksčiau naiviai galvodavau, kad „Stop“ ženklas prie pervažų tėra mūsų labui ir saugumui, – dabar jau žinau, kad neišlaukusi bent dviejų sekundžių – tiek policijos radarui reikia tam, kad užfiksuotų mano sustojimą, – rizikuoju prarasti teises.
