Kai realybė neatitinka teorijos, arba Kodėl perskaičius „Mokykla, mokytojai, mokiniai“ apėmė liūdesys?

Keista skaityti knygas apie pedagogiką, kai pats esi jau pasitraukęs iš mokyklos. Bet vis dar tenka būti šalia. Perskaičiau leidyklos „Versus aureus“ jau senokai (2014) išleistą, bet nė kiek nepasenusią iškilaus lietuvių išeivijos filosofo, Ohajo universiteto profesoriaus Algio Mickūno knygą „Mokykla, mokytojai, mokiniai“ ir apėmė liūdesys.

Pristatydamas knygą, Darius Kuolys rašo, kad reikia kalbėtis, „jei norime iš tikrųjų permanyti Lietuvos švietimo reikalus, ne formaliai, ne atmestinai tobulinti mokyklas ir mokymą, universitetus ir studijas“. Taigi kviečiama permąstyti, kas iš esmės yra mokykla, ką ji reiškia tautos ir pavienių asmenų gyvenimui. Gaila, šis kvietimas taip ir nebuvo išgirstas.

Knygoje aptariama mokymo esmė ir paskirtis, pasitelkiant senovės graikų, Apšvietos filosofus, šiuolaikinę fenomenologiją ir hermeneutiką. Nusakomi mokytojo ir mokyklos vaidmenys, svarstoma, kaip išsaugoti asmens integralumą ir laisvę. Pasak autoriaus, mokymas – lavinimas, ugdymas, švietimas yra „esminis žmogaus gyvenimo reikalas“. Filosofas siekia išryškinti, kuo galėtų ir turėtų remtis mokymo menas. Svarbiausia atrama yra gyvenamasis pasaulis, neatmetant kultūros tradicijų, reikšmingų praeities sąsajų su dabartimi.