Kai laukti teisingumo tenka per ilgai: rusų kultūrai reikalinga stipri šoko terapija

Tylos slėgis

Kasdien persekioja nepakeliamas skausmas, paralyžiuoja aukų, tarp jų vaikų, skaičius, didėjantis nežmonišku ritmu. Karo kasdienybė su nuolatiniais bombardavimais sunkiai pakeliama, dar sunkiau suvokiama. Ukrainos menininkai stengiasi kurti naują kalbą, kuri padėtų išreikšti jų patiriamą siaubą, tragišką tikrovę, nes ankstesnės karo kančių metaforos atrodo jau išsekusios. Kateryna Botanova rašo apie menininkus, kurie tikresnių išraiškos formų ieško, bėgdami nuo antskrydžių ar atsidūrę slėptuvėse, apgaili tylą tų, kurie nebegali kurti dabar ir kurie nebegalės jau niekada. Pasakoja apie sunaikintus meno kūrinius, apie tai, kas nepatenka į pasaulio žiniasklaidos antraštes.

Ukrainiečiams būdingas neįtikėtinai atkaklus priešinimasis klaikiausiai agresijai – tą patvirtina ir dabartinis karas. Šią energiją ir atsparumą neapsakomai sunku išreikšti. Kartais net pavojinga to imtis.

„Toje vietoje, kur prieš akimirką vyko judrus gyvenimas, tvyro šiurpi tyla“, – rašo dailėtyrininkė. Į tirštą tylą panirusios ir istorijos, kurių negalima pasakoti. Muziejų kolekcijos saugomos rūsiuose, įslaptintose vietose, muziejų vadovai atsisako kalbėti apie jų darbo apgulties sąlygomis specifiką... Būtinybė užtikrinti saugumą nustelbia poreikį dalytis informacija.

Menininkės, kurias pristato Botanova, dažniausiai yra moterys, skelbiančios savo kūrinius socialiniuose tinkluose, daugelis iš jų dabar tapo pabėgėlėmis. Svarbiausia kūrybos tema – teroras, kankinimai, žaginimai, žudynės...