Grupės visiems ir niekam
Ne, tai nebus pasakojimas, kaip Nigerijos sukčiai išvilioja iš jūsų pinigus – skaitytojų mėgėjų grupėse to nevyksta (bent aš nemačiau). Tačiau jos atima ne mažiau brangų dalyką – jūsų laiką. Kaip kitaip, jei ne laiko vagyste pavadinti, jei žmogus įkelia knygos nuotrauką, sakydamas, rekomenduoju, o kai kažkas jo paklausia, kodėl, atsako „tingiu rašyti, paguglink“? Ir kaip liūdna dėl žmogaus, kuris kelių šimtų ar net tūkstančių nepažįstamų virtualių žmonių miniai kelia nuotrauką su kuo aukštesne knygų krūvele ir klausia, nuo kurios jam pradėti skaityti. Net įdomu, kaip jis elgiasi pradėjęs gauti atsakymus – sprendžia pagal pirmąjį, veda statistiką „excellyje“? O jei daugiau žmonių pasako, kad jiems knyga nepatiko nei patiko, ar jis iš tiesų net nebando jos skaityti? Ar išvis jam lieka laiko išties atsiversti knygą, jei sudirgintos smegenys laukia naujo „like“ ir su juo ateinančios dopamino dozės?
Tačiau net ne tokie kurioziški įrašai yra didžiausia knygų mėgėjų grupių feisbuke problema. Didžiausias jų trūkumas tas, kad jos, jei tik yra atviros visiems, negali sėkmingai veikti. Kuo daugiau narių – tuo mažiau prasmės. Kai vienoje vietoje atsiduria profesionalų rašytos recenzijos ir pasiteiravimai, ar kam nors teko skaityti „Meistrą ir Margaritą“, liaupsės šedevrams iš serijos „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“ ir klausimai, kokią knygą išrinkti anytai dovanų, nelieka nieko kito, tik spausti „unfollow“.
Tai kaip rasti vertas skaityti knygas?
Bet ką tada daryti, jei knygų rekomendacijų vis tiek norisi? Aš esu sau atradusi du būdus.
Pirmas – reikia atrasti kitus skaitančius žmones. Ne internete – tikrame gyvenime. Ir tam nereikia jokių oficialių klubų (nors galima įstoti, jei labai norisi) ar profesionalių literatūros įžvalgų (nebent pats esate profesionalas – bet tada šis tekstas visai ne jums). Labiausiai reikia to, kad žmogus jus gerai pažinotų. Aš žmonių, su kuriais reguliariai mainomės knygomis ir jų skoniu nedvejodama pasitikiu, gyvenime turiu vos keturis – kiekvieno jų rekomendacija vertesnė už šimtus nepažįstamųjų „like“.
Tokių žmonių neturite? Skauda taip net galvoti, bet ir tada yra išeitis. Jei jau esate priversti pasikliauti realiame gyvenime nepažįstamų žmonių nuomone – pasistenkite bent jau pažinti jų skonį. Nesvarbu, ar tai bus literatūrologas, iš knygų apžvalgų užsidirbantis duonai, ar beveik profesionalus tinklaraštininkas ar tos pačios feisbuko grupės narys – jei pastebėsite kartojantis tendenciją, kad jums patiko kelios tos pačios knygos, galbūt ir į kitas siūlomas verta atkreipti dėmesį?
Subjektyvūs pasidalinimai bendraminčiams
O po šito paniurnėjimo leisiu sau pasidalinti pačios šių metų skaitytų knygų įspūdžiais – visiškai subjektyviais, nepretenduojančiais į ekspertines nuomones, bet galbūt kažkam artimais. Tiesą sakant, net galite pradėti nuo jau skelbtų mano praėjusių metų knyginių įspūdžių (juos rasite čia): jei jie – ne pagal jūsų skonį, labai gali būti, kad nebus ir šiųmetiniai. Tada pats laikas pasiieškoti kito autoriaus rekomendacijų arba tiesiog pagaliau atsiversti knygą. O jei visgi turime kažko bendro – argi tada ne malonu dalintis atradimais?
Vaikystėje, kai pabosdavo pačios turimos knygos, mėgdavau eiti raustis tėvų knygų lentynose. Daugelis jų turbūt išgąsdindavo savo apimtimi ar nesuprantamomis temomis, tačiau tarp jų buvo trys neišvaizdžios, ne pernelyg storos vienos serijos knygos, padalintos į daug smulkių pasakojimų, tuomečiu mano supratimu – kažkokių keistų pasakų. Neieškodavau aš ten jokių paslėptų prasmių ar simbolių – tiesiog išsirinkdavau įdomias istorijas. Tos knygos, jei atmintis neapgauna, vadinosi labai paprastai – „Senovės Antikos mitai“. Ir nors vėliau, be abejo, ne kartą teko su jais susidurti tiesiog mokykloje ar įvairiuose kituose kontekstuose, jie niekada taip neatgijo man prieš akis kaip skaitant Madeline Miller „Kirkę“. Įvilkti į patrauklaus, lengvai skaitomo romano formą, kur per vienos nimfos Kirkės gyvenimo istoriją ir jos ryšius su dievais, pusdieviais ar mirtingaisiais vėl prikeliamas Antikos mitų pasaulis. Užsienio žiniasklaidoje ši knyga buvo pavadinta drąsia feministine klasikinio mito interpretacija – galima skaityti ją taip, ir feministinių poteksčių joje tikrai gausu, bet man visgi ne tai buvo svarbiausias akcentas. „Kirkę“ galima vėlgi skaityti greitomis, lyg naiviam vaikui nuotykių romaną, bet galima ir iš lėto mėgautis ja kaip aukštos prabos literatūros kūriniu, primenančiu, kad esminės žmonių vertybės, silpnybės ir stiprybės nesikeičia per amžių amžius.
Taip jau sutapo, kad metų pradžioje man į rankas pateko dar viena knyga apie mitus, Josepho Campbello „Mitai, kuriais gyvename“. Tikrai ne iš tų knygų, kurias būtų lengva skaityti, na, bent jau man. Tokia, kur perskaičius sakinį kartais tenka grįžti prie jo iš naujo, nes, tenka sau pripažinti, gal ne viską taip iškart ir supratai. Tokios knygos net negali tiesiog skaityti – ją reikia studijuoti. Bet taip turbūt ir turi būti, nes ji nėra grožinis romanas – tai yra surinktas žymaus religijotyros ir mitologijos specialisto J. Campbello paskaitų ciklas. Pradėdamas nuo pirmųjų mitų gimimo, jis aiškinasi įvairius aspektus, kaip jie iki šiol veikia mūsų gyvenimą. Ir nors lyg detektyvas išnarsto mitų gimimą ir randa jiems racionalius paaiškinimus, tuo pačiu ir įrodo, kad moksliniu požiūriu visuomenei gyventi be mitų ir be religijos neįmanoma. Galiausiai net susimąsto, kad ilgą laiką piktinęsis žmonėmis, vaikams pasaulį aiškinantiems per religijos prizmę, galbūt visgi pats buvo neteisus.
Tikrai nebuvo gaila nei laiko, nei jėgų, skirtų J. Campbello knygai, bet po jos labai norėjosi kažko atsipalaidavimui. Ir taip atsiverčiau Romain Gary knygą „Karaliaus Saliamono baimės“ – neturėdama jokių didelių lūkesčių, nes, galvojau, garsiausias jo knygas jau esu skaičiusi, o dažniausiai juk jos ir būna geriausios. Bet kaip aš džiaugiausi ją atradusi – man ji patiko gal net labiau nei „Aušros pažadas“ (nors, teisybės dėlei, gal reikėtų ją perskaityti iš naujo ir tada palyginti dar neišblėsusius įspūdžius). Su daug egzistencinio nerimo, bet ir daug šildančio naivaus idealizmo – kartais to labai reikia. Juk, kaip sako vienas iš knygos herojų, „jei neturi kvailos širdies, vadinasi, išvis jos neturi“.
Ant šios knygos viršelio prie Romain Gary pavardės yra prirašyta ir kita – Emile Ajar. Tad, tos pačios susižavėjimo bangos pagauta, pasičiupau Dominique Bona parašytą Romaino Gary biografiją. Garsiojo rašytojo, kurio lietuviškomis šaknimis dažnai didžiuojamės, gyvenimo istorija tikrai verta pati virsti romanu: vien jau iš to gyvenimo epizodo, kai jis rašė prisidengdamas giminaičio ne tik pavarde, bet ir visu asmeniu, taip konkuruodamas pats su savo knygomis galima atskirą knygą ar filmą sukurti (štai ir dvigubos pavardės paslaptis – atsiprašau, jei kam sugadinau intrigą). Bet surašyta ši biografija, mano skoniui, ne itin patraukliai. Galbūt istorijos, politikos ar aviacijos ekspertai kaip tik girtų už visas detales, valdininkų, su kuriais R. Gary bendravo, politinių pažiūrų nagrinėjimą, jo išmėgintų lėktuvų techninius ypatumus ir panašius niuansus, bet aš save vis pagaudavau galvojančią, na, kiek čia dar liko tos knygos įveikti.
Kita šiemet skaityta, Hayden Herreros parašyta Fridos Kahlo biografija taip pat tiršta detalių ir politinio konteksto, bet čia jis neerzina – visgi, literatūroje juk svarbu ne tik ką pasakoji, bet ir kaip. O šioje knygoje, regis, matai ne tik pačią Fridą, jos vyrą Diego Riverą, bet ir jauti to laikmečio Meksikos atmosferą, net ir politiniai klausimai knygoje atskleidžiami per paprastų žmonių gyvenimus, jų pasaulėžiūrą ir mąstymą. Tai – dar viena knyga, kuriai yra bent keli raktai. Galima koncentruotis į Fridos kūrinių atsiradimo istoriją – knyga gausi iliustracijų (tiesa, didelė dalis jų nespalvotos, tad norint bent kažkiek geriau įsivaizduoti spalvotą vaizdą, teks sustoti paguglinti), galima mėginti suprasti jos pačios asmenybę, kažką galbūt suintriguos skandalingi jos ir jos vyro bei nesuskaičiuojamų jų meilužių santykiai. Beje, jau perskaičiusi šią knygą, peržvelgiau kitų skaitytojų atsiliepimus „Goodreads“ (beje, kur kas geresnė platforma mylintiems knygas nei feisbukas!), ir pastebėjau, kad kol daugelis europiečių giria šią knygą, meksikiečiai ir kiti Lotynų Amerikos atstovai priekaištauja, kad knygoje Frida pavaizduota pernelyg atsidavusi Diegui ir visą savo gyvenimą ir kūrybą dėliojanti aplink jį, ir per mažai atskleistos jos feministinės pozicijos. Ar pelnyti tie priekaištai – neturiu pakankamai žinių nuspręsti, bet knyga vis tiek iš tų, kurias verta turėti savo lentynoje.
O kad jau knygų puslapiais persikėlėme į Pietų Ameriką, negalima paminėti šiemet lietuviškai išleisto Čilės rašytojo Roberto Bolaño sunkiasvorio kūrinio „2666“. Reklamuojamas kaip svarbiausias per ketvirtį amžiaus ispanų kalba parašytas kūrinys jis tikrai daro įspūdį ne tik savo apimtimi, bet ir rašytojo giliomis meno, literatūros žiniomis, itin detaliu, kone dokumentiniu įvykių vaizdavimu. Tik kartais man to buvo net per daug – ne dėl to, kad itin jautriai reaguočiau į aprašomus žiaurius nusikaltimus, bet vienoje iš knygos dalių skaityti nesibaigiančius jų aprašymus tiesiog pabodo. Svarbu paminėti ir tai, kad rašytojas net svarstė šią penkių dalių knygą leisti kaip atskirus romanus – ir gal tai net būtų pasiteisinę, nes šios dalys tokios skirtingos, kad gali net sudvejoti, ar vis dar skaitai tą patį kūrinį. Ir nors pabaigoje kai kurios gijos susijungė į vieną, visgi liko ir nemažai nepadėtų taškų, kur pasakojamų įvykių priežastis ar kaltininkus paliekama spėlioti skaitytojams. Suprantu, kad taip buvo padaryta tyčia – gyvenime mes irgi dažniausiai negauname aiškių tvirtų atsakymų, bet kai tokiu keliu pradeda eiti vis daugiau rašytojų, pradedi svarstyti, kad gal jie tiesiog pasirinko lengvą išeitį patys užstrigę kuriamų istorijų akligatviuose ir neberandantys, kaip jas išnarplioti. Na negali juk visi dabar būti Murakamiais. Tad nebedaugžodžiaujant, keturias iš šios knygos dalių drąsiau rekomenduočiau, bet vieną, ketvirtąją, pakaktų greitosiomis praversti, tiek, kad leistų suprasti kitas.
Grįžtant arčiau mūsų, lenkų rašytojos, Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk knyga „Praamžiai ir kiti laikai“ man patiko net labiau už garsiuosius „Bėgūnus“. Gal dėl įprastesnės formos, aiškesnės istorijos – nors ir su daug mistikos, bet siužetas čia nuoseklus ir įtraukiantis. Ir nors knygų apie karo siaubą, jo naikinamus žmonių gyvenimus yra begalė, ši parašyta lyg poetinė pasaka, kuria negali nesigrožėti.
Apie karą, tremtį pasakoja ir Guzel Yakhina knygoje „Zuleicha atmerkia akis“. Mes, lietuviai, esame prisiklausę tiek savo tėvynainių istorijų apie trėmimus į Sibirą, kad kartais atrodo, nelabai ką naujo šia tema gali ir sužinoti. Tačiau čia pasakojama tremties istorija moters iš visai kitokio kultūrinio konteksto – totorės, uoliai tikinčios musulmonės, kuriai tenka ne tik kartu su kitais nelaimės užkluptais žmonėmis kęsti šaltį, badą, artimųjų netektis, bet ir mokytis iš naujo pažinti pasaulį ir būti savarankiškai, nes iki tol jos gyvenimas apsiribojo tik savo namų kiemu ir vyro įsakymų vykdymu. Ir kaip elgtis tada, jei atsidūrei krašte, kurio, kaip pradedi vis dažniau mąstyti, net tavo visą gyvenimą garbintas Alachas nemato, ir viskas, kuo tikėjai, nebeturi prasmės?
Maloniais atradimais tapo ir lietuvių autorių knygos, taip pat skirtingais kampais liečiančios karo aktualijas ir kovas už laisvę. Inos Pukelytės „Panelės iš Laisvės alėjos“ – per vieną vakarą įveikiama knyga, galbūt šiek tiek labiau orientuota į moterų auditoriją. Ir pati autorė sakė rašydama galvojusi apie dabartines trisdešimtmetes ir ką joms norėtų papasakoti savo knygos herojų lūpomis. Ir tos panelės čia ne apie gražesnes sukneles ar batelius galvoja (na, nors kartais ir tai prisimena), bet tiesiog bando išgyventi mieste, per kurį keliauja vis kitos armijos kareiviai. I. Pukelytė – žinoma teatrologė, tad ir grožiniame kūrinyje toli nuo savęs nepabėgo: viena iš pagrindinių herojų yra Kauno žydų teatro aktorė, turėjusi prototipą ir realybėje, tad per jos gyvenimą galima sužinoti ir daugiau apie tarpukario Kauno teatro ir kitų bohemos atstovų gyvenimą.
Mariaus Ėmužio „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ – ne grožinė, o istorinė, tikrais faktais paremta knyga, bet dėl to tikrai ne mažiau įtraukianti. Viena yra matyti partizanų kovas kaip visumą, bet visai kas kita, kai jos pasakojamos per konkrečios jaunos merginos istoriją. Apskritai mane labai džiugina, kad atsiranda vis daugiau istorikų, sugebančių kalbėtis ne tik su savo kolegomis, bet ir su plačiąja visuomene, ir darančių tai labai talentingai. Pernai mėgavausi Tomo Vaisetos monografija „Vasarnamis“, o dabar štai ir M. Ėmužis man bus dar vienas jaunosios kartos istorikas-rašytojas, kurio darbus norisi sekti ir laukti naujų.
O laukiant naujų knygų, galima grįžti ir prie klasikos – kaip buvo madinga karantino metu, dar kartą perskaičiau ir A. Kamiu „Marą“. Nors dabar, kai gyvenimas po truputį grįžta į vėžes, įspūdis jau gal ir nebūtų toks, bet pačiame karantino įkarštyje negalėjai nesistebėti Kamiu minčių taiklumu ir kaip jos atrodo lyg pritaikytos šiai dienai. Skaitai, ir, regis, atpažįsti tas pačias žmonių reakcijas ar lyg iš paskutinių žinių aprašomus valdžios veiksmus. Atimk iš mūsų visus gudrius technologinius žaisliukus – ir būsime lygiai tokie patys.
Buvo tų knygų ir daugiau, tačiau laikas greitinti tempą ir grįžti prie skaitymo, tad apie kitas trumpai. Steven Letivsky ir Daniel Ziblatt „Kaip miršta demokratijos: istorijos pamokos ateičiai“ labai aiškiai šališka (ir autoriai to neslepia), bet vis tiek itin vertinga knyga, norintiems geriau suprasti pasaulyje vykstančius politinius procesus.
Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“ – didžiąja dalimi atrodęs labai gerai parašytas romanas, galiausiai nuvylęs primityviai subanalinta pabaiga.
Ryčio Sabo „Gaono kodas“ – yra įdomių faktų apie Vilnių, tačiau daugiau – ne mano skonio knyga, su per daug nuvalkiotomis klišėmis ir psichologiškai neįtikinamais personažais. Gal trilerio žanras ir leidžia tokius viražus, pavyzdžiui, kad kaip ir turėtume gelbėti pagrobtą ir gal kankinamą artimą žmogų, bet, kad jau esame prie muziejaus, užsukime pasižvalgyti, man vis tiek norėtųsi bent kiek patikėti pasakojama istorija. Na, bet vis dar perkamiausių sąrašo viršuje – matyt, rado savo skaitytojus.
Julian Barnes „Flobero papūga“– skaitant vietomis erzinanti, norisi net mesti į šalį, nes, atrodo, kažkas lyg nesisieja, bet pabaigoje viskas sukrinta į vietas, ir džiaugiesi, kad J. Barnes visgi vėl nenuvylė. Nors, jei dar nieko kito šio rašytojo neskaitėte, pirmai pažinčiai verčiau rinkčiausi jo „Pabaigos jausmas“.
J. M. Coetzee „Nešlovė“ – galbūt labiau tinkama vyrų auditorijai, bet man, nors stilius ir geras, kažkaip sudėtinga buvo tapatintis su lyg savo elgesiui kažkokią kilnią potekstę bandančiam suteikti pagyvenusiam profesoriui, kurį labai traukia jaunos studentės.
Na ir pabaigai, jei, kaip aš, turėjote išsilavinimo spragų ir iki šiol to nepadarėte, atsiverskite dar vieną klasikinę knygą, Nikos Kazantzakio „Graikas Zorba“ – iš jos sugebėjimo džiaugtis gyvenimu ir dabarties akimirka galima pasisemti kur kas daugiau nei iš paviršutiniškų savipagalbos knygų.
