Prisipažįstu, kad Alberto Veščiūno darbus pamačiau, ko gero, pirmą kartą. Pasiskaičiusi apie dailininką, galvodama apie vingiuotą jo kelią per Lietuvą, Vokietiją, Prancūziją ir Ameriką, apie savotišką, dramatišką jo likimą, su jauduliu artėjau prie „Titaniko“, kuriame eksponuojamas jo kūrybos derliaus likutis. Tai ne pirmas atvejis, kai tamsuoliai paveldėtojai, laikydami menkaverčiais, kūrinius tiesiog išmeta, sudegina ar kitaip sunaikina. Taip atsitiko ir su Dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojo, dailininko vienišiaus Petro Liukpetrio darbais