Interviu su Agnieszka Holland: tikrovės interpretacijos nespėja vytis gyvenimo

Lukasz Maciejewski. Pirmaisiais pandemijos mėnesiais dauguma žmonių buvo nusiteikę optimistiškai, tikėjosi, kad ši sukrečianti patirtis pakeis pasaulį į gerąją pusę. Tačiau šiandien ima viršų skepticizmas.

Agnieszka Holland. Žiūrint, ką turime omenyje, ar bendruomeninę, ar individualią patirtį. Kalbėdami apie pastarąją, pripažinkim, kad vis dėlto yra nemažai žmonių, kuriems pandemija davė naudos. Kažko išmokė, leido geriau pažinti save, pažvelgti plačiau. Tačiau kitus vien prislėgė, susilpnino. Na, o svarstant apie globalią perspektyvą, žmonijos ateitį, dar per anksti daryti apibendrinimus, galime tik panagrinėti kitas, anksčiau ištikusias epidemijas ir jų pasekmes. Po kiekvieno tokio sukrėtimo žmonija troško kuo greičiau užmiršti, ką patyrė. Užmiršdavo, bet ne visiškai, nes trauma, ypač tokia gili, bei patirtos emocijos įspaudžia į sąmonę vienokius ar kitokius pėdsakus, be to, paprastai prasideda ekonominė krizė. Ligšiolinės pandemijos nuteikdavo griebtis radikalių sprendimų, kildavo autoritariniai ir populistiniai judėjimai. Tad didelio optimizmo nereikščiau. Praėjusiais metais beveik visi jautėmės labai blogai. Netikiu, kad pandemija pastūmės žmoniją teisinga linkme. Jei tokia kryptis apskritai egzistuoja.