„Ida“ – tai jau penktasis Pawlikowskio projektas, tačiau pirmasis, kurį šis statė gimtojoje Lenkijoje. Pawlikowskis tvirtina, jog tai mėginimas sugrįžti į pamirštą vaikystę. Į Lenkiją, kurią prisimena ir kurią užmiršo. Tuo tarpu „Idos“ kinematografas Ryszardas Lencezwskis puikavosi, jog juostos kompoziciją laužyti sumąstė norėdamas, jog filmą žiūrovas išgyventų kitaip, nei yra pratęs.
Žinoma, kompoziciją sujaukti kine mėginta ne kartą, tačiau visa tai atsiseikėdavo tik keletoje scenų. Pagrindinė priežastis – akcentuoti tam tikrą emociją, trumpalaikį jausmą; žiūrovą sutapatinti su ekrane gyvenančiais personažais. Šią techniką šiandien ypač mėgsta studijos A24 kino kūrėjai. Tuo tarpu Pawlikowskis nutarė, jog rimtį sudrumsti reikia visame filme. Nuo pradžios iki paskutinio kadro.
„Idos” scenarijus sukasi apie dvi moteris. Viena jų - jauna vienuolė, našlaitė Ana. Kaip greitai paaiškėja - žydaitė Ida. Prieš atsiduodančią Dievui, Idą vyriausioji vienuolyno, kuriame ji užaugo, sesuo išsiunčia pas tetą, vienintelę gyvą giminaitę, jog ši padėtų merginai surasti savo šaknis. Šitaip prasideda dviejų, labai skirtingų moterų kelionė per tuščią pokario Lenkiją.
Idos personažas įkūnija Pawlikowskio Lenkijos ramybę ir rimtį. Kaip sakė pats režisierius, tuščias peizažas atstoja karo paliktą sielos tuštumą. Tuo tarpu visas Idos pasaulis - vienuolynas. Merginos veidas stokoja emocijų, ryšio su ją supančiu pasauliu. Ironiška tai, jog Idą suvaidinusiai Agatai Trzebuchowskai tai debiutinis vaidmuo. Aktorinės patirties stygių užčiuopiame nešališkame jaunos aktorės veide ir akyse. Tačiau šis trūkumas tampa pranašumu. Kaip pačiai Idai nejaukus pasaulis prasidedantis už vienuolyno sienų, taip Agatai svetima kameros akis.
Wanda, tuo tarpu įkūnija karo ir holokausto chaosą ir skausmą. Jos personažas - žmonių širdyse paliktas randas. Tokią priešpriešą Pawlikowskis norėjo akcentuoti, piešdamas pokario Lenkijos peizažą. Šalį, apkabintą fiktyvios ramybės. Lenkiją, mėginančią gyti ir užmiršti, tačiau vis dar plėšomą vidinių demonų. Pawlikowskio scenarijus atveria senas žaizdas. Šiuo atveju – išgalvotas, tačiau neabejotinai - tikras. Struktūra veriasi tarytum detektyvas; slogus, šaltas, lengvu, melancholišku ritmu čiuožiantis skalpelis.
Kitas svarbus „Idos“ akcentas kompozicija. Tai ne vien meninė išraiška. Ji tarsi nebylus protagonistas. Slaptas, visuomet šalia tykantis veikėjas. Nors vadinti nebyliu, būtų klaidinga. Kompozicija šiuo atveju šneka garsiai. Šaukia ir klykia.
O tam, jog išgirstume, pravartu su ja susipažinti. „Mirriam-Webster“ internetinis žodynas kompoziciją įvardija kaip meno kūrinio elementų išdėstymą, jų tarpusavio ryšį ir santykį su visuma.
Visose standartinėse vizualaus meno raiškos formose (kine, fotografijoje, dailėje) yra tokia taisyklė, jog subjektas arba objektas paprastai turėtų būti centruojamas šiam paliekant tuščią erdvę priešais. Tai vadinama uždarąja kompozicija, kur tuščia erdvė tampa negatyvia zona. Jeigu negatyvi zona plyti už subjekto nugaros, o pats subjektas yra arti kadro kirpimo tiesės, tai laikoma taisyklių pažeidimu. Negatyvią zoną palikti virš arba po subjektu galima, netgi skatinama. Šitaip sukuriama specifinė, atšiauri ir objektą izoliuojanti nuotaika. Pawlikowskis su Lenczewkiu į taisykles numoja ir šaukia „darom!”. Jų pasirinkimą galima priskirti atviros kompozicijos sąvokai.
Pažymėti verta ir juostos kraštinių santykį (ang. aspect ratio). Prodiuseriams apie ketinimus filmuoti 4:3 santykiu užsiminęs Pawlikowskis buvo išjuoktas: „Tu nebe mokykloje” , - tyčiojosi jie, tačiau pasak paties režisieriaus, šitaip jisai norėjo priartėti prie senosios lenkų kino mokyklos.
Taip ir padarė. Visgi tokie Pawlikowskio pasiteisinimai - techniniai, ne meniniai. Iš tiesų 4:3 kraštinių santykis, atvira kompozicija, monochromatinės spalvos uždaro „Idos” personažus, šiems tyčia sukurtame pasaulyje. Šitaip "įrėminti" veikėjai jaučiasi tarsi kalėjime. Tiek išoriniame, lygiai tiek pat ir dvasiniame. Jie skęsta kadruose. Kamera - tarytum pasaulio ašis. Kartu su jais jaučiame, jog visata, kurioje jie gyvena - neįprasta. Atšiauri, svetima, iškreipta. Personažai, tarytum mėgina išsiveržti iš sukausčiusių rėmų. Klaustrofobiška kompozicija šneka garsiai. Šaukia ir klykia. Tarsi viduje įkalintas balsas.
Tai žinoma, viso labo kino kalbos interpretacija. Visgi Idai priėmus lemiamą sprendimą, kameros ašis pasikeičia. Idą matome kadro centre, pasaulyje užimančią jai priklausančią vietą.
Sliuogiant titrams sunku įvardinti, kokį jausmą viduje palieka Pawlikowskio juosta. Lyg nieko. Tuščia. Tačiau, juk ir tuštuma yra jausmas. Kartais nebūtina surasti ir išgyventi katarsį. Geras kinas neprivalo šokiruoti. Geras kinas tas, kuris pasilieka.
